Šeima liejo žvakes frontui, kai į namą atlėkė mirtį atnešusi raketa

Olgos Kornatskajos vyras, garsus bokso treneris, irgi žuvo.

Dnipro mieste atvykęs prie namo, į kurį prieš tris savaites kritusi bomba užmušė 46 gyventojus, nusprendžiau įamžinti sukrečiančius vaizdus ir neatsakingai surizikavau. Pasinaudodamas tuo, kad namo teritoriją saugoję policininkai išėjo pietauti, įsėlinau į trečią laiptinę.

Bomba pataikė tarp antros ir trečios laiptinės, ir visi arčiausiai sprogimo epicentro buvę devynaukščio namo butai nugarmėjo žemyn. Vaizdas trečioje laiptinėje buvo labai slogus.

Dešinėje pusėje esančių butų durys buvo išvirtusios, o koridorius ir kambariai pavirtę baldų, buities reikmenų nuolaužų krūva, apdengta storu dulkių sluoksniu ir juodais suodžiais. Kairėn atsivėrė dar siaubingesnis vaizdas – iš butų liko vien dalis sienų, grindų ar lubų, o kitkas buvo nugarmėję žemyn.

Norėdamas įamžinti baisius vaizdus ketinau lipti ant laiptinės stogo, tačiau septinto aukšto blokai buvo taip susiskypavę, kad nesiryžau kopti aukščiau. Nusileidęs į apačią pamačiau netoli laiptinės vaikštinėjančią liūdną jauną moterį ir užkalbinau. Ši pasisakė esanti Olga Korenovskaja, ir iki tragedijos laimingai su vyru, 4-erių ir 11-os metų dukterimis gyveno aštuntame aukšte trečioje laiptinėje.

Olgos vyras Michailas, garsus vietos sportininkas, nusipelnęs Ukrainos bokso treneris, tą popietę buvo ką tik grįžęs iš varžybų. Olga tuo metu rengėsi su vaikais eiti pasivaikščioti parke, ir Michailas pažadėjo po pusvalandžio, išgėręs arbatos ir truputį pailsėjęs, prie jų prisijungti, nes to labai prašė dukros.

„Jisai dukras labai mylėjo, lepino, o šios jį irgi dievino. Manau, kad tada vis dėlto jis trumpam prisnūdo, bet aš jam neskambinau ir nežadinau, nes žinojau, kad vis vien tuoj atbėgs“, – pasakojo Olga.

Sutuoktinė sunerimo tada, kai išgirdo didelį trenksmą ir iš toli pamatė dūmus, apgaubusius jų namą. Moteris puolė skambinti vyrui, o šiam neatsiliepiant pagalvojo, kad tas nuskubėjo į nelaimės vietą padėti žmonėms ir pamiršo pasiimti telefoną.

„Aš netikėjau, kad Michailui gali kas nors nutikti, už jo pečių jaučiausi saugi ir rami. Netrukus man paskambino Michailo draugas, privažiavęs įsisodino į mašiną ir nusivežė į savo butą. Vežė specialiai kita gatve, kad nepamatyčiau nugriuvusio mūsų buto ir nepulčiau į isteriją“, – pasakojo Olga.

Netrukus moteris socialiniuose tinkluose perskaitė apie didėjantį aukų kiekį, o kiek vėliau, kai pamatė nuotraukas iš tragedijos vietos, jos širdis ėmė neramiai plakti. Olga vylėsi, kad sutuoktinis nenukentėjo, nes buvo išėjęs pas jas į parką, o išgirdęs sprogimą prisijungė prie gelbėtojų, vėliau – kad vyras yra vienas iš šimto sužeistųjų, nugabentų į ligonines. Tačiau po paros tačiau gelbėtojai pranešė, kad po namo nuolaužomis rado Michailo kūną.

Bomba pataikė tarp antros ir trečios laiptinės, epicentre buvę butai pavirto dulkėmis, o mirtis pasiglemžė 46 žmones.

Michailas su dvejais metais jaunesne Olga mokėsi venoje mokykloje Odesoje, ir ši net buvo kiek į garsėjantį sportininką įsimylėjusi, bet šis su ja vien draugiškai pasisveikindavo. Vėliau Michailas išvyko mokytis į Dniprą, Olga liko Odesoje.

Lemiamu tapo susitikimas po šešerių metų toje pačioje mokykloje, kai abu atvyko į jaunesnių brolių išleistuvių vakarą. Kadangi broliai buvo geri draugai, tai drauge pokylyje atsidūrė ir Olga su Michailu. Pastarasis tuo metu iš linksmuolio buvo tapęs labai rimtu, mat prieš metus pateko į avariją, kelias dienas išbuvo komoje, o išgijęs nebegalėjo tęsti boksininko karjeros – tapo vaikų treneriu. Pora iš pradžių lankė vienas kitą, o po metų nutarė gyventi kartu ir kurti šeimą.

„Man pasipiršęs Michailas būtinai panoro santuoką užregistruoti spalio 14, kai Ukrainoje yra švenčiama Dievo Motinos šventė. Aš bandžiau prieštarauti sakydama, juk tai bus antradienis, normalaus pokylio negalėsim surengti, bet Michailas pasakė – susirašymas per Dievo Motinos šventę yra amžinas, neišskiriamas“, – po sutuoktinio mirties Olga atkreipė dėmesį, kad visi reikšmingiausi nutikimai Michailo gyvenime įvyko tą pačią dieną: gimė kovo, susituokė spalio, o žuvo sausio keturioliktą.

Tą popietę pora buvo suplanavusi vykti pas draugus ir dukras palikti namuose, tačiau Olga rytą persigalvojo ir pasiūlė popietę praleisti vaikščiojant paupiu su mergaitėmis. „Jei būčiau paklausiusi Michailo, būtume praradę dukras, o jei būčiau sutikusi su jo siūlymu išgerti arbatos ir prie vaikštinėjančių dukrų abiem prisijungti vėliau, būtume kartu žuvę arba būtume išėję anksčiau ir išsigelbėję abu“, – svarstė netikėtai našle tapusi Olga.

Vienu didžiausių tragedijos simbolių tapo 23 metų Anastasija Švec, o merginos nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Į įvykio vietą atvykę gelbėtojai ir medikai pamatė penktame namo aukšte ant cementinio bloko atbrailos raudančią merginą.

Anastasija Švec per sprogimą liko gyva, tačiau jos tėvai žuvo. Prieš kelis mėnesius fronte žuvo ir merginos vaikinas.

Tačiau gelbėtojai skubėjo visų pirma traukti sužeistus žmones iš po apačioje esančių griuvėsių, o Anastasijai prailgintas kopėčias ištiesė tik po pusantros valandos. Nulipusi žemyn mergina atsigulė ant nuolaužų krūvos ir garsiai ėmė šaukti: „Ištraukite mano tėvus, jie yra po šiais blokais, maldauju, gelbėkite juos. Mama, tėti, ar girdite, aš esu čia, atsiliepkite, aš nenoriu gyventi be jūsų, man reikia jūsų.“

Garsi Anastasios rauda pravirkdė daugelį susirinkusiųjų, ypač kaimynus, kurie žinojo, kad mergina prieš kelis mėnesius prarado sužadėtinį Vladyslavą Mitriniuką, kuris žuvo fronte Donecke kovodamas su okupantais. Merginos tėvams padėti buvo nebeįmanoma – jų kūnai iš po betoninių blokų buvo ištraukti tik kitą dieną. Kartu su šeima gyvenusio katino Ričardo kūnelio gelbėtojai išvis nerado.

Anastasijos šeima buvo dideli Ukrainos patriotai, nuo 2014 metų savo bute gaminę specialias frontui skirtas žvakes. Be to, tėtis Maksimas savanoriavo paramos pabėgėliams organizacijoje, o mama Natalija kartu su dukra savaitgaliais talkindavo gyvūnų prieglaudoje. Tą rytą gyvūnų prieglaudoje talkino visa Švecų trijulė, kuri į savo butą šeštame aukšte grįžo valandą iki atskrendant raketai.

Papietavę tėvai nusprendė papildomai virtuvėje išgerti arbatos, o Anastasija nuėjo į kambarį trumpam prigulti. Po akimirkos, 15.40 val., nugriaudėjo kurtinantis sprogimas, o akis pramerkusi Anastasija vietoje lubų pamatė dangų ir iš apačios kylantį tirštą dulkių debesį.

Mergina puolė į virtuvę ieškoti tėvų ir įžengė į prarają, tačiau laimei nukrito tik vienu aukštu žemiau į kaimynų buto nuolaužas.

„Mano tėvai buvo ideali pora, labai mylėjo vienas kitą. Jie buvo ir geros širdies, niekam neatsisakydavo padėti. Kodėl likimas toks negailestingas buvo būtent jiems?“ – klausė manęs prie namo griuvėsių sutikta Anastasija, atvykusi į nelaimės vietą kartu su tėvo broliu.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Dnipro Ukrainoje

• Rašyti komentarą (0)