Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Charkovo gynėjui Romanui ištryško ašara prisiminus, kad Donecke likę giminaičiai palaiko Maskvą, o jo išsižadėjo.

Charkovas turbūt yra vienintelis didmiestis Ukrainoje, kurio gatvėse ir toliau stovi barikados, nes priešo puolimas ar grupės diversantų išpuolis čia lieka labai realus.

Mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 40 km, visus tiltus ir toliau saugo teritorinės apsaugos kariškiai. Dalis tiltą saugojančių kariškių, taip, kaip ir dauguma kasdienius sprogimus išgyvenančių gyventojų, yra nerimastingi, nekalbūs, tačiau dalis noriai bendrauja. Nors pats nerūkau, bet čia kišenėje visada nešiojuosi cigarečių pakelį, kad pašnekovą galėčiau pavaišinti ir lengviau prašnekinti.

Nuvykęs mikroautobusu į toli nuo centro esantį Naujosios Bavarijos mikrorajoną fotografuoti naktinio raketos sugriautų pastatų, irgi užkalbinau čia esančio tilto saugotoją. Vos išgirdęs, kad esu iš Lietuvos, karys nusišypsojo, pradėjo dėkoti visiems lietuviams už pabėgėlių priėmimą ir siunčiamą karinę pagalbą. Vyras prisistatė Romanu ir papasakojo, kad žmona su jų devyniolikamete dukra ir dešimtmečiu sūnumi jau pusmetį gyvena Vilniuje. Visai trijulei pavyko laimingai pabėgti iš Kijevo prieigoje esančio Irpinio, kuriame per Rusijos okupaciją dėjosi košmariški dalykai.

„Aš niekuo jiems padėti nebegalėjau, nes pirmą karo dieną pasiprašiau priimamas į gynėjus. Buvau pasiųstas kasti apkasų Kijevo pakraštyje, tad mašiną pabėgėlių kolonoje per taip vadinamą žaliąjį koridorių vairuoti gavo žmona, nors ji iki tol tik iki darbo ir atgal važiuodavo“, – pasakojo Romanas. Vyras iki karo sostinėje dirbo advokatu, o vasario 24-osios rytą atsibudo netikėtai anksti, 4 val., ir įsijungęs „laptopą“ pamatė Rusijos caro Vladimiro Putino pareiškimą apie pradedamą taip vadinamą specialiąją operaciją.

Kelias valandas pamąstęs, ką daryti, prasidėjus Maskvos agresijai, Romanas nusprendė vykti į karinį komisariatą ir apsiforminti savanoriu gynėju. Kadangi dėl daugybės į užsienį ar Vakarų Ukrainą bėgančių žmonių Irpinio gatvės buvo užkimštos mašinų, vyras iki komisariato numynė dviračiu. Ten pasakė, kad pagal formalius reikalavimus jie privalo jį visų pirma pasiųsti į medicinos komisiją. Tačiau poliklinikoje pamatęs prasidėjusį sumišimą ir supratęs, kad komisijos praeiti nespės, Romanas sugrįžo į komisariatą, kur, situacijai pasikeitus, jo tik bepaklausė, kur norėtų tarnauti. Pasisakius, kad teritorinėje apsaugoje, netrukus atvyko autobusiukas, kad paimtų jį ir dar kelis savanorius.

Namų langai apkalti fanera.

Jiems autobuse išdalino ginklus, liepė patiems iš dėžių į kišenes prisikrauti šovinių, o kitą rytą miške – kasti apkasus ir ruoštis ginti Kijevą. „Mintyse tada galvojau – bus šakės, su šautuvais ir keliomis granatomis neturime jokių šansų sulaikyti tankus“, – prisiminė Romanas. Blogiausia, kad kariai neturėjo net pakankamai kastuvų apkasams kasti: juos ir prieštankines raketas „Javelin“, maisto, šiltų rūbų atvežė tik po kelių dienų. „Aš grioviui kasti pasidariau lopetėlę nuo granatsvaidžio „Stinger“ dangtelio. Rausiau žemę nebodamas susidariusių kruvinų nuospaudų. Buvo labai šalta, nes išvažiavau su sportiniais rūbais ir batais, manydamas, kad gausiu karinę aprangą, o visą pirmą savaitę nieko negavom ir teko miške gyventi spaudžiant keliolikos laipsnių šalčiui“, – prisiminė karys.

Nebeiškentęs jis paskambino žmonai, kad ši atvežtų šiltų rūbų, o žmona sako: „Nieko neatvešiu, nes nebėra tilto per Irpinio upelį.“ Tai karį ir nuliūdino, ir pradžiugino.

Mat tapo aišku, kad ukrainiečiams susprogdinus tiltą Maskvos tankai nebegalės prasiveržti į Kijevą, ir šio gynėjai gavo papildomo laiko paruošti geresnius įtvirtinimus ir gauti geresnės ginkluotės.

„Aš apkasuose pergyvenau ne dėl savo gyvybės, bet dėl Irpinyje esančios šeimos, nes toje pusėje dieną ir naktį girdėjosi sprogimai. Neramu buvo ir dėl to, ar sprukdama iš ten žmona sugebės išvairuoti mašiną pažliugusiais miškų keliais ir pelkėmis“, – teigė Romanas.

Šeimai pavyko kartu su kitų mašinų kolona sėkmingai ištrūkti iš Irpinio. Permiegoję pas bičiulius Bila Cerkvos mieste, o vėliau kiek pagyvenę pas tolimus giminaičius Ternopolyje, apsisprendė vykti į Lietuvą. Žmona pageidavo važiuoti į Bulgariją, tačiau dukra išsiaiškino, kad galės tęsti mokslus Vilniuje, todėl apsisprendė vykti čia ir nesigaili.

„Mūsų šeimai – tai ne pirmas kartas: 2014 metais kilus karui Donbase, sprukome iš Donecko į Kijevą. Butą išsinuomavome Irpinio priemiestyje, nes čia pigiau ir geras susisiekimas su sostine“, – teigė karys.

Okupantams atsitraukus nuo Kijevo, Romanas su kolegomis buvo dviem mėnesiams perkelti į Bučą, o vėliau išsisiųstas į Charkovą, kur dabar saugo įvairius objektus.

Charkovo centre vaikščioti pavojinga – bombos atskrenda kasdien.

Labiausiai atmintin Romanui įstrigo žmonių gelbėjimas Gustomelio mikrorajone Moščicėje. Ten vykti nusprendė du apkasų kolegos, Jura ir Vitalikas, kurių vienas norėjo nuo bombų lietaus gelbėti tėvus, o kitas savo nuotaką.

Būrio vadui leidus, vyrams buvo skirtas autobusiukas, o gelbėjimo operacijoje nusprendė dalyvauti ir Romanas.

Važiuojant Gustomelio link, vaizdas vis prastėjo: negalėdami pervažiuoti Irpinio upelio, Bučoje įsitvirtinę okupantai keršydami iš tankų šaudė į Kijevo pusę, tačiau bombos sostinės nepasiekė, o dauguma jų krito į Moščicę Gustomelyje. „Pakelyje prie barikados mus sustabdė gvardiečiai, o kai nurodėm, kur vykstam, sakė, ar pamišot, ten šiandien be perstojo lekia bombos. Artėjant prie gyvenvietės darėsi vis kraupiau, abiejose kelio pusėse degė namai arba rūko jų liekanos, ore visą laiką švilpė skeveldros ir girdėjosi kurtinantys sprogimai. Nesimatė nė vieno žmogaus, nes visi buvo išsibėgę arba slėpėsi rūsiuose ir meldėsi, kad kas nors atvyktų juos išvežti“, – pasakojo Romanas.

Kariui labiausiai atmintin įstrigo vaizdas, kai iš rūsio suvedus žmones į autobusiuką ir ruošiantis važiuoti pamatė iš toli jų link bėgančią moterį, kuri rankoje laikė kūdikį, o vežimėlyje stūmė trejų metukų mergaitę. „Bėgau jai padėti ir meldžiausi, kad parazitai okupantai specialiai į mus nesitaikytų. Tos kelios minutės pavirto begalybe, bet viskas laimingai baigėsi“, – su šypsena veide atsiduso Romanas.

Paklausus, ar palaiko ryšius su Donecke likusiais draugais ir giminaičiais, kario veidas surimtėjo. Vyras papasakojo, kad beveik visi jo klasės draugai liko gyventi rusų okupuotame Donecke, o vienas net buvo tapęs šios pseudorespublikos armijos pulkininku, labai įtakingu asmeniu, bet neseniai žuvo. Donecke likę bendraklasiai nutraukė su Romanu ryšius, net ir tie, kuriuos laikė savo draugais. Į Kijevą atsikraustė keturi vaikinai iš paralelinių klasių, tačiau nė vienas nepanoro imti pavyzdžio iš Romano ir tapti savanoriu Ukrainos gynėju.

Liūdniausia, kad kaime netoli Donecko likusi gyventi Romano sesuo ir motina kategoriškai šiame kare palaiko Putiną ir su juo irgi nebebendrauja. „Sužinojusi, kad čia tapau radikalios „Laisvės“ partijos nariu, motina mano žmonai pasakė, kad tapome „banderovcais“ ir nenori su mumis, fašistais, turėti jokių reikalų“, – krimtosi Romanas.

Charkovo gatvėse tebestovi prieštankiniai „ežiai“.

XX a. I pusėje tapęs patriotinių partijų ideologu ir raginęs dėl nepriklausomybės kovoti su Rusija Stepanas Bandera Vakarų Ukrainoje yra laikomas nacionaliniu herojumi. Tačiau rusakalbiai Rytų Ukrainos gyventojai yra įtikėję sovietmečiu Maskvos skleistu melu, kad S. Bandera buvo nacistų sąjungininkas, jį niekina, o imdami pavyzdį iš V. Putino Ukrainos patriotus vadina „banderovcais“.

„Kai sužinojau, kad per mirusiųjų laidojimo dieną kapinėse vienas mylimas dėdė pareiškė, jog tapau fašistu ir niekas manęs gimtajame kaime nebenori matyti, pasidarė labai skaudu“, – pasakė Romanas ir susigraudinęs servetėle šluostėsi ašaras.

Karys atsiprašė už silpnumo akimirką ir paaiškino: „Mes juk buvome labai glaudi ir draugiška giminė, vaikystėje daugiausiai žaidėme kartu su pusbroliais, pusseserėmis, o dabar per Maskvos intrigas tapome priešais.“

Romanas džiaugėsi nors tuo, kad vienas pusbrolis, mamos sesers sūnus, neseniai su juo atnaujino ryšį. Iki šio karo pusbrolis teigė, kad yra apolitiškas, jog jis yra ūkininkas ir jam svarbu geras derlius, o ne tai, kaimas bus Rusijos ar Ukrainos teritorijoje. Per dabartinę okupaciją rusų kariai išvogė jo grūdus ir žemės ūkio techniką, tad pusbrolis supratęs, kad reikia rinktis ne Rytų barbarus, o su Vakarais išvien einančią Ukrainą.

„Pusbrolis manimi didžiuojasi, žmona su vaikais taip pat, bet tuo pačiu ir labai išgyvena, nes esu arti fronto. Suprantu, kad visko gali nutikti, tačiau man gerokai lengviau stovėti sargyboje, kai žinau, jog šeima yra saugi Lietuvoje, už tai esu labai dėkingas jūsų šaliai“, – pasakė Romanas.

Tuo momentu tilto apsaugininkų tikrinti atvažiavo karinė inspekcija, ir Romanas gavo eiti rodyti budėjimo žurnalą, pasakoti smulkmenas.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Charkovo, Ukrainos miesto didvyrio


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas