Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Anužių kaimas 1915 m. Vokietijos karo topografų parengtame Kartenos apylinkių žemėlapyje

Dar prieš šimtmetį buvęs didžiausias Kartenos seniūnijos Kalniškių apylinkės Anužių kaimas šiandien priskiriamas prie nykstančių rajono gyvenviečių. Jam priklauso 426,14 ha žemės, kurioje belikusios kelios sodybos, apgriuvęs kolūkio laikų ūkinis pastatas bei ūkinei paskirčiai tebenaudojamas po privatizacijos likęs nesugriautas gamybinių statinių kompleksas.

Seniausius gyventojus mena baltiškas kirvis

Anužiai įsikūrę Alanto kairiajame krante, tarp upės ir Tyro durpyno. Seniausius šių žemių gyventojus mena prie durpyno rastas baltiškas II tūkst. II p. – I tūkst. pr. Kr. akmeninis kirvis.

Kaimas ėmė kurtis XVII a. tarp Kartenos ir Plungės dvarų žemių įsiterpusiame Šateikių dvaro valdos pakraštyje. Iki tol čia plytėjo dvaro miškai ir krūmais apaugę laukai. Daugėjant žemdirbyste užsiimančių šeimų, dvarininkai leido naujakuriams kurtis plėšininėje žemėje. Manoma, kad nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Anužio šeimos garbei.

Nuo įsikūrimo kaimas turėjo savo kapines, kuriose iki pat praeito šimtmečio vidurio laidoti vietos gyventojai, daugiausia maro ir kitų užkrečiamųjų epideminių ligų aukos, nekrikštai, mirę kūdikiai, savižudžiai, kurių nepriimdavo į Kartenos parapijos kapines.

1845 m. Anužiuose stovėjo 11 katalikų sodybų, kuriose gyveno 102 žmonės: 47 vyrai ir 55 moterys. Gausiausia buvusi Nikodemo ir Petronėlės Valančių šeimyna, kurią sudarė 12 asmenų. Vienu asmeniu mažiau buvo Antano ir Marijonos Stropų, dviem – Jono ir Agotos Brazdauskių, Marcijono ir Rožės Jazdauskių bei Mykolo ir Rožės Banių šeimynose. Po devynis šeimynykščius gyveno Adomo ir Onos Jokūbauskų bei Jono ir Leokadijos Dauginčių, po aštuonis – Ešmontų, Juozapo ir Albinos Gapalų bei Antano ir Viktorijos Žylių namuose. Mažiausia buvusi Juozapo ir Anelės Pryžlinų šeimyna, kurioje buvo 7 asmenys.

1846 m. kaime buvo 13 kiemų, o 1849 m. Šateikių dvaro Aleksandravo palivarke lažą ėjo 118 valstiečių. Panaikinus baudžiavą, čia buvo suformuota 30 žemės sklypų, už kuriuos 1870 m. Šateikių grafui Pranciškui Pliateriui išperkamuosius žemės mokesčius mokėjo 94 valstiečiai.

Kaimas buvo vienkieminis. 1865–1872 m. jame keturiomis grupėmis buvę išsibarstę 12 sodybų. XX a. pr. Anužiai tapo didžiausia Kalniškių apylinkės gyvenviete, kurioje 1902 m. buvo 120 gyventojų ir stovėjo jau 20 sodybų. Minėdami krikščionybės jubiliejų, 1901 m. kaimo kryžkelėje kaimiečiai pastatė kaltinį ornamentuotą ažūrinį kryžių su anotacine lentele: „Pundatore Anužiu soda“. Ta pačia proga kaimo kapinių aukščiausioje, šiaurinėje, dalyje iškilo dar pora kaltinių kryžių, o tarp jų – medinė koplytėlė. Siekiant apsisaugoti nuo bręstančio pasaulinio karo, 1914 m. buvo atnaujinta kapinių centre stovėjusi koplytėlė, o abipus jos pastatyta pora ąžuolinių kryžių.

Koplytėlė ir kryžiai kaimo kapinėse.

Stepono Kaštauno nuotr., 1966 m. Kretingos muziejus

Gyvybes šienavo džiova ir nežinomos ligos

Bažnytinės metrikų knygos liudija, kad Anužius aplenkė 1917 m. Kartenos valsčiuje kilusi dizenterijos bei 1918–1920 m. pasaulyje siautėjusio ispaniškojo gripo epidemijos. 1916–1921 m. kaime mirė 28 gyventojai (12 vyrų, 16 moterų), iš kurių 15 buvo suaugę, o 13 – vaikų. Dažna liga buvo džiova, kuri pakirto Mortos Talmontaitės, Antano Gaudučio, Antano Sodžio, Onos Mačiulskienės, Prano Vosyliaus, Grasildos Sodytės, Stanislavos Sodytės ir Kazimiero Šlimo sveikatą. Nuo senatvės mirė Kazimieras Jonkus, Kotryna Sodienė, Ona Norvaišienė (Jašinskytė), Ona Norvaišienė (Anužytė), Barbora Jedenkienė, Pranciškus Norvaišas ir Antanas Vaitkus. Vaikų iki aštuonerių metų mirties priežastis metrikose dažniausiai nurodoma nežinoma liga, rečiau – viduriavimas, silpnumas. Nuo jų mirė Antanas Gaudutis, Stefanija Sodytė, Valerija Drungilaitė, Aniceta Talmontaitė, Aleksandra Sodytė, jos broliukas Edvardas Sodys, Valerija Valužytė, Antanas Gaudutis, Steponas Gaudutis, abi Prano ir Petronėlės Sodžių dukros, pakrikštytos Stefanijos vardu (pirmoji 1917 m. mirė būdama 4 mėnesių, o po jos 1919 m. gimusi antroji – pusantrų metų). Nuo skarlatinos pasimirė keturiolikmetė Kazimiera Šaulytė. Metrikų įrašai liudija, kad šermenys ilgai neužtrukdavo, nes mirusiuosius dažniausiai laidojo kitą dieną po mirties, rečiau – po dviejų dienų, o Antanas Vaitkus buvęs išlydėtas tą pačią dieną.

Tragiški karo metai buvo Juozapo ir Barboros Gaudučių šeimynai. 1916 m. liepos 14 d. nuo plaučių uždegimo mirus 60-mečiui šeimos galvai Juozapui, jo žmoną Barborą Stuopelytę-Gaudutienę ištiko depresija, dėl kurios po metų, 1917 m. rugsėjo 21 d., 52-jų našlė pasikorė. Deja, jai nelemta buvo atgulti šalia vyro, nes klebonas Kazimieras Daukša savižudės neleido laidoti Kartenos parapijos kapinėse. Ją artimieji ir kaimynai rugsėjo 24 d. be kunigo amžinam poilsiui išlydėjo kaimo kapinėse.

Mačiulskių sodyba.

Igno Jablonskio nuotr., 1968 m. Kretingos muziejus

Pievoms ir kalvoms prigijo vardai

Per pirmąjį Lietuvos gyvenviečių surašymą Anužiuose 1923 m. buvo registruoti 26 ūkiai ir 149 gyventojai. Stambiausias ūkininkas tarpukariu buvo Antanas Jedenkus, valdęs 35,87 ha ūkį. Prie daugelio sodybų stovėjo šeimynas saugantys kryžiai, koplytėlės ir koplytstulpiai.

1935 m. sudaryta kaimo žemės vardų anketa liudija, kad vietovės – pievos, laukai, balos, kalvos, ganyklos ir pan. – turėjo savo vardus. Beskarbine vadintas apie 20 ha ūkis, kurį seniau valdė Beskarbiu pravardžiuojamas Domarkas. Mažionienės seniau valdytos balos ir ariamos pievos vadintos Mažionine. Kito savininko žemėje drėgnų laukų apjuosta dirva gavo Gandrasnapio vardą, nes savo forma laukas priminė gandrą. Kaime buvo ir Gandrinis laukas, kuriame augo beržas su gandralizdžiu.

Pasakojama, kad sykį perkūnijai nuplėšus medžio šaką su lizdu, gandrai susinešę naują lizdą ant kitos šakos ir tais pačiais metais sėkmingai išperėjo gandriukus. Kitas ariamas laukas vadintas Gretiniu. Senoliai pasakojo, kad ten matę einant greta vienas kito du žmones, kurie per abu turėję tik dvi kojas.

Viena ganyklų vadinta Gumbine. Tai buvusi lygi vietovė, kurioje kūpsojo labai daug šviežiai išraustų ir jau žolėmis apaugusių kurmiarausių. Kitą – kalvotą, duobėtą ir balotą, ganyklą prie Alanto vadino Karvaskrandžiu. Ji driekėsi pailgoje, ties viduriu išplatėjusioje, o galuose smarkiai siaurėjančioje slėnio dauboje aukštais ir stačiais skardžiais, į kurią galima buvo patekti tik nuo upės.

Antano Jedenkaus žemėje į kaimo kapines galu rėmėsi Kapinis – ariamas laukas, kuriame dažnai vaidendavosi. To paties ūkininko žemėje ariama smėlynė vadinta Daržaliu.

Palei Alantą slėnyje plytėjo Oudėgalė – šienaujama pieva. Kita pieva, kurią lanku juosė upės vaga, vadinta Vaivorykšte. Esą joje taip pat dažnai vaidendavosi. Sykį į pievą naktį karvių patikrinti atėjusį Narkų, o paryčiais – karvių melžti einančią jo dukrą kažkas apmėtė strypais ir akmenimis. Stojus rytui vietovę apžiūrėjęs Narkus neradęs joje nei akmenų, nei strypų. Netoli Alanto buvusi Varlinė. Seniau čia telkšojo varlių pilnos balos, o iškasus kanalą laukas buvo nusausintas ir suartas.

Šv. Roko (dešinėje), Pietos su dviem angelais ir šv. Jackaus skulptūros iš koplytstulpio Kazimiero Kubiliaus sodyboje.

Sigito Platūkio nuotr., 1974 m. Kretingos muziejus

Prie Alanto driekėsi šaltiniuota, senvagės perkirsta šienaujama pieva, vadinama Žydange arba Žydų dangumi. Pasak vienų, šioje vietoje su visais arkliais paskendęs prekybininkas žydas. Pasak kitų, carų laikais Rusijos sienos sargybiniai pastebėjo kontrabandines prekes iš Rytprūsių nešančius žydus ir persekiodami juos atviję iki Anužių. Čia žydams pasisekė pasislėpti šaltiniuotoje pievoje prie upės, kur rusai pametė jų pėdsakus ir sugrįžo atgal. Praėjus pavojui, žydai esą gyrėsi žmonėms:

„Čia mums buvęs tikras dangus!“

Pietinėje dalyje prie Alanto esantis ariamas laukas vadintas Jezavitėne. Sakoma, kad šią žemę seniau iš Šateikių grafų nuomojęsi vienuoliai jėzuitai. Netoli buvusi Šeškinė, Šeškalaukis arba Šeškų ariamas laukas. Tokį vardą jis gavęs todėl, kad čia vienas žmogus sugavęs vienu metu net penkis šeškus. Pietinis kaimo kraštas ties Rėžių mišku vadintas Pataške arba Paribe. Pasakojama, kad pobaudžiavinės reformos metu dalijant valstiečiams žemę daugelis stengėsi šioje vietoje šalia miško įsigyti žemės gabalėlį, nes su dirbama dirva čia galima buvo įsigyti ir dalį miško.

Apie 40 ha ariamos žemės ir ganyklos prie pagrindinio kaimo kelio vadinta Paukštlaukiu. Seniau čia augo grafams Pliateriams priklausantis miškas ir buvo iškastas didelis tvenkinys, vietinių vadintas Paukštlaukio prūdu. Miško pievelėse, prie slūgsojusių balų ir tvenkinio suskrisdavo gausybė įvairių paukščių, kuriais pasigrožėti ateidavo ne vienas kaimietis. Apie 1,5 ha pievos ir nenaudojamos žemės užėmė Peklinė arba Peklapelkė. Jos viduryje telkšojo šaltiniuotos ir klampios, net vasarą neperbrendamos balos, o žiemą jos juodavo, nes iškritęs sniegas ir pradėjęs šalti ledas netrukdavo ištirpti. Netoliese buvusi Piktpelkė – pelkėta pieva, pamėgta gyvačių. Ties riba su Lūgnalių kaimo Skridailos laukais driekėsi Pyplinė – krūmokšniai ir balos. Joje būta daug pyplių, kurie vėliau, iškasus kanalą ir baloms išdžiūvus, pranyko.

Greta buvo Tyralis – labai balotos pievos, apaugusios krūmokšniais. Pasakojama, kad sykį Juozo Norvaišos ūkyje darbavęsi linų mynėjai matę, kaip iš Tyralio su dideliu trenksmu išėjęs velnias ir nuėjęs į Tyro pelkę. Moterys labai išsigandusios, o kitą dieną jų veidai apteko skauduliais. Nuo to laiko esą šią vietovę imta vadinti Peklatyriu arba Piktyriu. Netoliese, Prano Narkaus žemėje, stūksojo aukšta smaila kalva, vadinta Pizonine.

Jubiliejinis krikščionybės kryžius, pastatytas 1901 m.

Juliaus Kanarsko nuotr., 1990 m.

Okupacijos randai

Per pirmąją sovietų okupaciją Kartenos valsčiaus Žemės fondui 1940 m. spalio 31 d. buvo nusavintas visas 8,90 ha dydžio Juozo Raišuočio ūkis, o iš Antano Jedenkaus atimta 5,87 ha žemės.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. vokiečiai užminavo prie Lubių vandens malūno buvusį medinį tiltą, jungusį Anužius su Lubiais ir Kulių keliu. Priešais esančios aukštumos pakraščiuose ir Pilalės kalvelėje kareiviai išsikasė apkasus, tikėdamiesi apšaudant tiltą ir upės slėnį pristabdyti raudonarmiečių persikėlimą per Alantą. Vokiečiams pasitraukus, aplinkinių kaimų vyrai 1944 m. spalio 25 d. bandė išminuoti tiltą. Sprogmenims detonavus, vietoje žuvo arba mirtinai buvo sužeisti K. Jankauskas, A. Jedenkus, S. Juška, Kidikai, Mačiulis ir K. Norvaiša iš Anužių. Jiems atminti artimieji prie kelio pastatė medinį kryžių, kurį, laikui bėgant, atnaujindavo. Po Atgimimo K. Jankausko žentas S. Dvarionas su sūnumi atminimo vietą apjuosė nauja ažūrine metaline tvorele, o vietoje medinių nukaldino ir pastatė vieną didelį ir šešetą mažesnių metalinių kryžių.

Sovietams vėl okupavus kraštą, apylinkės miškuose būrėsi Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos partizanai. Jie nužudė Kalniškių apylinkės pirmininku sovietų valdžios paskirtą Anužių gyventoją Kazimierą Šlimą.

Partizaniniame judėjime dalyvavo ir Anužių gyventojai, iš kurių kovoje su okupantais ir kolaborantais žuvo Vytautas Gaudutis, Vladas Domarkas. Partizanų ryšininku tapo Konstantinas Mačiulskis, kuris tarpukariu aktyviai dalyvavo jaunalietuvių veikloje, o ėmęsis verslo, Kartenoje įkūrė maitinimo įmonę. Po karo persikėlęs į Kretingą, dirbo kooperatyvų sąjungos pirmininko pavaduotoju, vėliau – odų žaliavų supirkimo punkto buhalteriu. Užmezgęs ryšius su Kardo (Kretingos) partizanų rinktine, bendraudamas su aukšto rango sovietų valdininkais, rinko partizanams informaciją. Suėmimo metu buvo mirtinai sužeistas. Jam 1999 m. pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas.

Enkavedistams baigiant slopinti partizaninį judėjimą, Kretingos ir Plungės rajonų paribyje esančiuose Anužiuose dažnai pasirodydavo MVD-MGB vidaus kariuomenės kareiviai, saugumiečiai ir stribai, apylinkės miškuose ir valstiečių sodybose ieškoję besislapstančių partizanų. Taip 1951 m. birželio 27 d. kaime jie nukovė partizanus Kazimierą Mikalauską, Juliją Mikalauskienę ir Selestiną Stonkų, o lapkričio 23 d. apsupo partizanų rėmėjo Prano Narkaus sodybą. Joje įrengtoje slėptuvėje slėpėsi Kardo rinktinės vadas Antanas Jonauskas-Genys ir jo sužadėtinė Elena Kniežaitė-Gegutė, kurie, nelikus vilties ištrūkti iš apsupties, nusišovė.

Koplytėlė ir Barboros Gaudutienės kapas Anužių kapinėse.

Juliaus Kanarsko nuotr., 2006 m.

Praeitį mena kapinės ir krikščionybės kryžius

Prasidėjus žemės ūkio kolektyvizacijai, kaimas tapo Marytės Melnikaitės, vėliau – Kalniškių kolūkio dalimi. Iš pradžių Anužiai tebebuvo didžiausias sodybų ir gyventojų skaičiumi Kalniškių apylinkės kaimas, kuriame 1959 m. gyveno 102 žmonės. Leopoldo Tilviko name nuo 1958 m. veikė Lūgnalių pradinė mokykla, o 1960 m. Kazimiero Kubiliaus troboje buvo atidarytas felčerių-akušerių punktas. Mokyklai priklausė du kambariai, kurių viename veikė visos keturios klasės, o kitame gyveno mokytoja. Mokyklą lankė iki 20 vaikų, o mokytojavo Ona Narmontaitė, Stasė Vaitkutė, Audronė Latakaitė, Janina Reikaitė-Jacevičienė, Adelė Bernotavičiūtė, Ona Kugrytė, Virginija Viskontaitė ir kt.

Įsibėgėjus melioracijai ir dirbamų kolūkio laukų plėtrai, kaimas pradėjo nykti. Neliko jame mokyklos ir medicinos punkto. Gyventojai kėlėsi į kolūkines Kalniškių ir Lubių gyvenvietes, Karteną ir pan. Todėl 1989 m. Anužiuose buvo belikę 18, o 2011 m. – 2 gyventojai.

Šiandien kaimo praeitį mena senosios kapinės, kurias ratu juosia akmenų pylimas ir palei jį augantys aukšti medžiai. Jų centre stovi 2000 m. atnaujinta koplytėlė, priešais kurią stūkso ažūrine metaline tvorele apjuostas Barboros Gaudutienės kapas. Pasakojama, kad šiose kapinėse po karo taip pat buvo palaidotas iš kaimo kilęs žuvęs partizanas. Prie senojo kelio į Lubius tebestovi jubiliejinis krikščionybės kryžius, kurį 1946 m. kaimiečiai atnaujino sumontavę jam aukštą ąžuolinį laiptuotą cokolį, kurį puošia medyje išraižyti ornamentai.

Šiauriniame kaimo pakraštyje prie Alanto yra pora vadinamųjų Pilalių, kurias kaimiečiai laikė piliakalniais, pasakojo apie jas įvairius padavimus. Pasakojama, kad vienoje jų, esančioje slėnyje ties Alanto ir bevardžio upelio santaka, išlikę mūriniai pilies rūsiai, į kuriuos galima įeiti pro retsykiais nuo Alanto pusės atsiveriančius geležinius vartus. Prie šios kalvelės upėje besimaudantiems kaimiečiams neretai dvyliktą valandą dienos vaidendavosi pabaisa, panaši į bjauriausią rupūžę ar vabalą. Be to, pasakojama, kad čia pokariu žeminę buvo įsirengę apylinkės partizanai.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas