|
|
|
Vytautas Gustaitis: „Mano gyvenimas – su šunimis ir apie juos“
Jeigu 11-a metų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Palangoje dėstančio garsaus Lietuvos kinologo, Gyvūnų globėjų asociacijos prezidento Vytauto Gustaičio kas nors paprašytų paskaitos elektroninės versijos, šis, ko gero, nustebtų: paprasčiausiai neturi – žinias, kurias perteikia savo moksleiviams, be kinologijos mokyklos, Lietuvos sporto ir Mykolio Romerio universitetus baigęs, teisės magistro laipsnį įgijęs vyras kaupia galvoje. Kitų draugų neturėjo O pirmosios patirtys apie gyvūnus – iš ankstyvos vaikystės, kai, būdamas mažas, Vytautas augo pas senelius atokiame Suvalkijos vienkiemyje, nuo kurio iki artimiausios sodybos kokie trys kilometrai. Tad vieninteliai draugai, su kuriais berniukas leisdavo laiką, tebuvo keli įvairaus plauko ir dydžio „kieminiai“ šunys: vasarą kartu bėgdavo išsimaudyti ežere, žiemą senelis, beje, turintis artimų giminystės sąsajų su garsiuoju Lietuvos aviakonstruktoriumi Antanu Gustaičiu, pakinkydavo roges – būdavo smagu keturiems šunims tempiant per pusnis prasilėkti laukais. Artėjant mokslo metams, būsimąjį pirmoką tėvai parsivežė į Kauną. Bet meilė šunims niekur nedingo ir gyvenant dideliam mieste. „Kai draugo kalė atsivedė šuniukų, tėvų išprašiau, kad vieną tos vados kalytę leistų man parsinešti“, – pasakojo V. Gustaitis. Būtent ši, kaip paaiškėjo, neeilinių gabumų mišrūnė, kurią pradėjo dresuoti kartu su DOSAAF instruktoriais, vėliau ir tapo jo karjeros kinologijos srityje įkvėpėja. Apie 1984-uosius V. Gustaitis užsiėmė sukarintos penkiakovės su tarnybiniais šunimis sportu, o, pasiekus gerų rezultatų, buvo priimtas į Lietuvos komandą, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Beje, šunys ir bendros treniruotės Vytautą suvedė ir su būsimąja žmona veterinarijos gydytoja Jurgita Šventoraityte, buvusia jūrų daugiakovininke, plaukike. Kartu savo šaliai jiedu atstovavo ne viename čempionate tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek Lietuvoje. Ar galėjo tuomet pagalvoti, kad kada nors tėvų pėdomis paseks ir veterinarijos studijas baigę jųdviejų vaikai? Dukra Meilė tapo veterinare-chirurge, sūnus Martynas – kinologas, dėsto ir tame pačiame Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Palangoje. „Aš – teoriją, jis – praktiką“, – šypsojosi V. Gustaitis.
Padeda nelaimės ištiktiesiems J. ir V. Gustaičiai susituokė po 9-erių metų draugystės. Vytautas tada jau buvo spėjęs atitarnauti sovietinėje armijoje Uljanovske. Kadangi turėjo patirties DOSAAF, tarnybos metu dvejiems metams buvo pasiųstas į karinę kinologijos mokyklą Toljatyje, įgijo kinologo-instruktoriaus specialybę. Vėliau savo kinologijos žinias gilino Vokietijoje. Iš ten grįžęs įsteigė šunų dresavimo mokyklą „Nuaras“, peraugusią į gyvūnų globos bendrovę, kuriai dabar vadovauja žmona Jurgita, ir į Baltijos kinologijos centrą. Vis dėlto svarbiausiu savo gyvenimo pasiekimu vyras laiko 2005-aisiais įkurtą Baltijos kinologijos centrą ir analogų Lietuvoje neturinčią K-9 grupę, teikiančią pagalbą nelaimės ištiktiesiems. Šunys mokomi ne tik surasti rudenį miške ar apylinkėse kažin kur nuklydusius senolius ar sprogstamąsias medžiagas, bet ir po vandeniu ar žemėmis aptikti negyvų žmonių kūnus. Kad pagal uoslę surastų mirusiuosius, anot V. Gustaičio, šunys nuo mažens turi būti pratinami prie lavono tvaiko. Šiandien tai ypač aktualu Ukrainai. „Kadangi turiu daug patirties, įgytos ne tik Rusijoje ir Vokietijoje, bet ir Čekijoje, Olandijoje, Belgijoje, į Lietuvą atvykę Ukrainos atstovai prašė Baltijos kinologijos centro filialą atidaryti jų šalyje – ruoš savo kinologus, mokys šunis išminuoti ir ieškoti žmonių kūnų“, – atviravo V. Gustaitis.
|
|
