|
|
|
Stabtelėjimai – akimirkoms pagauti
Šiandien, penktadienį, 18.30 val., Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje atidaroma kretingiškio fotomenininko mėgėjo 57-erių Sauliaus Venckaus fotografijų paroda „Stabtelėjimai“, kuriai, neslėpė autorius, pastūmėjo draugai ir bičiuliai. Tai – pirmoji personalinė S. Venckaus fotografijų paroda. Iki šiol jis su bendraminčiais dalyvavo dviejose kolektyvinėse parodose Klaipėdoje. „Stabtelėjimai“ – per dvejus trejus pastaruosius metus sukurti fotografijos siužetai, kuriuose atsispindi uostamiesčio architektūra, kukli miesto gamta, gimtosios Kretingos apylinkės. Darbų nuotaiką kuria šviesos ir natūralių spalvų žaismas, tarsi atkartojantis M. K. Čiurlionio pastelių gamą ir pasakojantis mus supantį gyvenimą be agresijos ar dirbtinių efektų. „Visos fotografijos –100 procentų natūralios, fotografuota be jokių filtrų, neretušuotos, nekoreguotos“, – kad savo darbuose nenaudoja jokių šiuolaikinių technologijų teikiamų įmantrybių, tvirtino S. Venckus. Vienintelė „įmantrybė“ – kad nuotraukos skaitmeninės, nes taip – greičiau ir pigiau, negu dirbant su analogine fotografija. Didžiausia S. Venckaus aistra – miestų architektūra, kurią, kad ji būtų įdomi ir patraukli, fotografuoti nėra lengva – urbanistinis miesto veidas dažniausiai yra statiškas, pilkas, vienodas. „Kad sukurčiau patrauklų siužetą, gaudau akimirkas ir šviesą. Tai – labai trapus momentas, nes sekundė kita, ir nelieka to, ką spėjai pamatyti, kuo spėjai susižavėti. Ir žmogų fotografuojant, žiūrėk, patraukė ranką ar koją, pasuko galvą, ir nebėra to, kas jo portretą galėjo padaryti nepakartojamu“, – fotografavimo niuansais pasidalino parodos autorius, teigęs, kad fotografijos specialiai niekur nesimokė, o fotografijai, kuri traukė nuo vaikystės, rimčiau atsidėjo pastaruosius kelerius metus.
„Mano pradžia – kaip ir visų: pats paprasčiausias anų laikų fotoaparatas „Smena“. Kažko ypatingo su juo nenuveikiau, bet prisiminti prisimenu. Mane traukia ir bičiulystė su fotografais, bet tai nedaug tereiškia – draugaudamas su kompozitoriumi muzikos gi nepradedi kurti“, – kad pomėgis fotografijai turėjo susiformuoti natūraliai, skiriant tam vis daugiau laiko, kalbėjo S. Venckus. Savo darbais jis dažnai pasidalina socialiniuose tinkluose, yra grupės „neformatiniai meniniai sprendimai“ narys. Sulaukęs nemažai palaikymo, gerų žodžių, ryžosi parodai. „Tačiau jai jis neiškėlė, mano manymu, geriausių fotografijų, kurios atspindi jo gebėjimą kitu žvilgsniu matyti miesto architektūrą, pajausti jos magiją ir ritmiką“, – teigė S. Venckaus žmona Aušra. Abu jie – dizaineriai, per 30 metų dirbę Klaipėdoje, tačiau dėl kylančių kaštų nusprendę veiklą perkelti į Kretingą. S. Venckus prisipažino, kad daug domisi kitų autorių – visuotinai pripažintų profesionalų ir, be abejo, mėgėjų – darbais, tačiau vieno ar dviejų autoritetų neišskirtų. „Manau, kad kiekvienas mūsų turi savitą stilių. Mano darbuose jį nulemia pagautas momentas ir jį apgaubianti šviesa, tamsa, spalvos. Tai gali būti rūkas, dargana ar dar koks nors gamtos reiškinys, kuriantis būsimos fotografijos nuotaiką ir patrauklumą“, – S. Venckus fotografiją akcentavo kaip pomėgį, kuris jam – atgaiva sielai, tarsi gyvenimo dienoraštis ir poezija, o galutinis rezultatas tik užtvirtina jausmą, kad neprapuolė dar viena nugyventa diena.
|
|
