|
|
|
Darbėniškių gyvenimą paįvairina sodai ir bitės
Bitynas, paskui – sodai. O gal sodai – tada bitynas? – darbėniškiai Virginija ir Adomas Poškiai sakė ir šiandien nežinantys, kam atiduotų pirmenybę, mat ir tai, ir tai – neatsiejama.
Pradžia – nuo dviejų avilių Sodas atsirado pirmiau – gal 1992-aisiais. Iš profesijos agronomas A. Poškys pats sau pasirengė planą, tai yra ranka nusibraižė, kur ir kaip atrodys medžių eilės, ir atvažiavo į Kretingą, į Žemės ūkio skyrių. „O ten viršininkai man parašo nededa – sako, ką tu? Žemaitijoje sodai neaugs. Sėk geriau miežius, kviečius, javus parduosi – vargo neturėsi“, – pasakojo darbėniškis. Anot jo, šiaip taip tą parašą pavyko gauti. Dabar sodai veši jau net du – vienas, tas pirmasis, – už kokių 3 km nuo Darbėnų Medomiškiuose, naujasis gi netoli esančiuose Medšarkiuose. O su bitėm – irgi savita istorija. Pirmuosius du avilius „įtaisė“ Adomo sesuo Petrutė, nes koks sodas be bičių? Norint gero derliaus, obelims juk reikia, kad žiedus apdulkintų, o bitėms iš žiedų reikia nektaro. „Pamenu, klausiu sesers, ką su tom bitėm daryti, ji sako, kad nieko – tik rudenį medų išimsiu, ir gerai bus“, – juokėsi prisiminęs Adomas. Atėjus rudeniui, atidaro vieną avilį – medaus yra, atidaro kitą – žiūri, kad ten – vien tranai, o medaus – nulis. Nuo tos akimirkos Adomas bitininkyste „iš rimtųjų“ susidomėjo. Interneto nebuvo, tad daug skaitė ir mokėsi iš knygų, žurnalų, ūkiškų patarimų laikraščiuose , o vėliau ir su Lietuvoje garsiu bitininku mokslų daktaru Algirdu Amšiejumi susisiekė. V. ir A. Poškiai šiuo metu turi 54 bičių šeimas. Pagrindinis bitynas įkurdintas senajame sode Medomiškių kaime, bet avilių dar laiko ir Naujojoje Įpiltyje, ir Laukžemėje, kur auga daug liepų, ir prie Kurmaičių. Patalpą, skirtą medui ruošti, vyras vadina savo kabinetu, bet prie medsukio darbų talkina ir žmona.
Medaus – pilnos lentynos Anot sutuoktinių, kartais bitininkai tarpusavyje kalba, o paklausti ir kitiems prognozuoja: šiemet medaus bus tiek, kiek Dievulis duos. O jiedu mėgsta šią frazę papildyti, sako: medaus bus tiek, kiek Dievulis ir gamta duos. Virginija girdėjusi, kad vidury Lietuvos bitės kol kas medaus suneša nedaug. „Pas mus štai– pilnos lentynos: čia pavasarinis, čia suneštas po liepų, čia štai – po aviečių, čia po grikių žydėjimo“ – tvarkingai pagal rūšį surikiuotus puslitriukus parodė. Vyras paaiškino, kodėl būtų neteisinga įvardinti, kad medus konkrečiai liepų arba koks kitas. Anot pašnekovo, pavyzdžiui, iš grikių bitės nektarą gali rinkti tik iki 11-os valandos, nes po to „nektarinė“ užsidaro. „Ką tuomet veikia bitė-darbininkė? Ogi skraido ir ieško šio gėrio kitur – miškuose, laukuose, tad nektaro parsineša ir iš kitų augalų“, – sakė Adomas. Grikių medus – specifinio skonio, užtat turįs daug geležies, tokį ypač vertina jo nusipirkti atvažiuojantys pažįstami latviai. O koks medus patiems bityno šeimininkams skaniausias? Kaip sakė Adomas, žmona kartais dar pakomentuoja, iš kokių augalų, o jam tai tas pats, svarbu, kad skystas arba kaip kremas. Ant duonos riekės užsitepei lengvą sluoksnį sviesto, truputį tokio medaus pridėjai – geresnių pusryčių nereikia. Šiųmečio medaus Poškių ūkyje iš viso prisukta apie 1,5 tonos. Čia pat, Adomo „kabinete“, vyksta ir bičių duonelės – vertingojo žiedadulkių bei medaus mišinio – gamybos procesai. Darbo daug. Šeimininkas parodė, kaip iš lizdo išims korį, iš rėmo išlaužytą korį 3 paroms įdės į šaldiklį, po to specialia įranga išdaužys vašką, likusią duonelę išsijos per sietą, tris paras kaitins džiovykloje. Pernai kilogramas bičių duonelės kainavo 30 eurų, kiek šiemet prašyti, Poškiai tebesvarsto. „Prie medaus kainos 50 centų pridėjom, tad 5-ių eurų už puslitriuką norim. Nėra kitos išeities – parduotuvėse viskas pabrango: stiklainiai, dangteliai...“ , – kalbėjo V. Poškienė. Obuoliai iš dviejų sodų Įdomu, kada jie, tokius sodus turintys žmonės, patys paskutinį kartą parduotuvėje arba turguje obuolių yra pirkę? „Žinokit, neseniai! – juokėsi Virginija. – Kai rugpjūčio pradžioje lankėmės Austrijoje“. Obuoliai, sakė, geri, skanūs, bet kokios veislės, – taip ir neišsiaiškino. Poškių soduose, kurių naujasis užima 1,7 ha, o senasis – per 4 ha, žieminių, rudeninių ir vasarinių veislių susodinta apie 70, ir jas A. Poškys iš atminties galėtų turbūt „berti“ kaip žirnius: „Auksis“, „Delikates“, „Redkroft“, „Alva“, „Ligol“, „Rubinola“, „Raika“, „Glosteris“ „Rubinas“, „Julija“, „Bohemia“, „Zaria Alatau“, „Ariva“, „Alesia“, „ Graf Etzou“, „Orlinka“, „Piros“, „Kovalenkovskoje“, „Champion“, „Topaz“... Naujajame sode auginamos rauplėms atsparios obelys, jų nereikia purkšti, obuoliai sunoksta ne tik skanūs, bet ir ekologiški. Iš savo sodų V. ir A. Poškiai kasmet paprastai priskina apie 20–25 ir daugiau tonų obuolių. Šiemet kai kurias obelis paveikė vienos vienintelės nakties šalna – šeimininkas ir pats nusivylė, kad „Rubinola“ veislės obelų visos apatinės šakos – liko bevaisės. Koks sodų derlius bus tiksliai, sakė, suskaičiuos, kai jį visą suveš į saugyklą. Ten turi įsirengę ir šaldytuvą – dviejų laipsnių šilumos temperatūroje vaisiai išsilaiko iki pavasario. Dalį obuolių, kaip ir medaus, darbėniškiai parduoda tiesiai iš namų arba veža į turgus prie „Akropolio“ Klaipėdoje, Gargžduose ir kitur. Ar tokiame ūkyje nepritrūksta darbo rankų? Virginija nusišypsojo: ir šiandien abu sūnūs – Alvydas su Donatu – vienas Darbėnuose, kitas Medomiškiuose žolę pjauna. Prie darbų prikimba dvi marčios, kiek čia truks, bus galima pasikliauti ir šešiais anūkais – vyriausiam, Domantui, 14-a, mažiausiai Joanai – 4-eri.
|
|
