Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Nuo seno tikima: jeigu neateisi švęsti Žolinės, jeigu nepasidžiaugsi bendryste su giminėm ir kaimynais, jeigu neparagausi naujo derliaus duonos, tai visus metus būsi vienas ir biednas. Matyt, dar ir todėl tiek žmonių suvažiuoja pas mus, į Laukžemę, į tradicinę Žolinės šventę“, – stebėdama šurmuliuojančius itin gausiai susirinkusius 21-ą kartą surengtos šventės svečius liaudies išmintį priminė Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja ir kaimo bendruomenės vadovė Aida Mikutienė.

Šventės sumanytojai Aidai Mikutienei jau 21 metai talkina Nerijus Gedminas.

Šventę „augino“ ne vienerius metus

Pasak 32 metus Laukžemėje dirbančios A. Mikutienės, seniau laukžemiškiai švęsdavo įvairias šventes: ir vasaros pradžią, ir užbaigtuves, ir Škaplierinę.

„Neturėjome konkrečios šventės, kasmet vis kažką sugalvodavome ir nežinojome, prie kurios datos „prisirišti“, kol nesugalvojome, kad gražu būtų švęsti Žolinę: pradėjome į bažnyčią nešti žolynus, šventinti naujo derliaus duoną, ja dalintis. Iš pradžių žmonių nelabai daug būdavo – kiekvieną renginį reikia „užauginti“. Ir nors visus dvidešimt metų, palyginus su kitais renginiais, Žolinė sutraukdavo daugiausiai žmonių, kad suvažiuotų tiek, kaip šiemet, reikėjo 21-erius metus šventę auginti“, – sakė A. Mikutienė.

Šoka vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Okata“ iš Darbėnų.

Nuo pat pirmųjų švenčių Laukžemėje jose dalyvaujantis Egidijaus Radžiaus teatro vyr. režisierius Nerijus Gedminas, A. Mikutienės pavadintas vienu svarbiausių šventės simbolių – dažniausiai padedantis pravesti oficialiąją renginio dalį, o jei ne, būnantis šalia scenos, – taip pat prisiminė, kad pirmaisiais metais susirinkdavo negausus būrelis žmonių. Dabar gi, kai šventė pradėjo skaičiuoti trečią dešimtį gyvavimo metų, ji jau tapo viena labiausiai svečių lankoma rajone.

Prakalbus apie šventės scenarijų – o jis Laukžemėje niekada nesikartoja, kasmet renginys turi naują temą, jos sumanytoja sakė, kad mintis ir idėjas kitiems metams pradeda dėlioti tik šventei pasibaigus.

Su idėjomis važiuojama pas N. Gedminą, kuris padeda jas išgryninti ir įpinti į scenarijų. Rišamasi ir prie jubiliejinių datų, ir prie istorijos įvykių. Šiemet šventėje buvo daug kuršių motyvų, ir tai esą natūralu: Laukžemė – kuršių kraštas. Žemaitiškais ir lietuviškais akcentais renginį papuošė Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų skyriaus vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Okata“ ir Salantų kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Salanta“.

„Gal kas šiemet pagalvojo, kad mūsų šventė buvo labiau pagoniška negu katalikiška, tačiau juk vasaros pabaigos, derliaus šventės ištakos – pagonybėje. Mūsų šventėje dera viskas: ir senosios liaudies tradicijos, ir dabarties akcentai, ir naujo derliaus duona, kuria visi vaišinamės linkėdami, kad jos netrūktų visus metus, ir žolynų puokštės, kad saugotų ir globotų mūsų namus“, – vardino A. Mikutienė, pridūrusi, kad tradicinis renginys įgyvendintas vykdant du projektus: Laukžemės bendruomenės projektą „Tradicijų puoselėjimas“ ir Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus kultūrinės veiklos projektas „Žolinė“.

Neapsieinama be talkininkų

Paklausta apie šventės dalyvius, kurie pradėjo ir padėjo kurti tradicijas ar naujai įsijungė į Žolinę Laukžemėje, A. Mikutienė sakė, kad šventė neįsivaizduojama be darbėniškės Vidos Viskontienės iškeptos naujo derliaus duonos. Toli gražu ne pirmi metai per Žolinę dosnūs būna Viktoro Botino vadovaujamo Šventosios medžiotojų klubo nariai: šįkart medžiotojai vaišino ne tik tiršta daržovių ir šernienos sriuba, bet ir rūkyta stirniena.

Žolinė Laukžemėje neįsivaizduojama be dalijimosi naujo derliaus duona.

Treti metai šventėje dalyvauja ir žada, kad tai taps tradicija, palangiškės Jolita Rapalavičienė, Daiva Skersinskienė ir joms talkinusi Zita Beniušytė iš gėlių salono „Ieva“. Moterys ne tik rišo ir dovanojo Žolinės puokštes, bet ir padėjo jas susirišti tiems šventės svečiams, kurie norėjo patys gėles ir žolynus sukomponuoti.

Šventosios medžiotojų klubo vyrai išvirė katilą daržovių ir šernienos šiupinio.

„Turime ir rožių – jos buvo auginamos darželiuose prie namų ir į puokštes komponuojamos, – ir kitų darželio gėlių, taip pat ir pievų bei vaistinių augalų: rykštenių, paprastų lauko smilgų, diemedžio šakelių, raudonėlio, mėtų. Ir, žinoma, baltųjų balandų ir kiečių“, – dėliodama žolynus į puokštę pasakojo J. Rapalavičienė.

Prie gėlininkės priėjusi V. Viskontienė žemaitiškai pridūrė, kad kiečiai Žolinės puokštėje yra būtini, o dar reikėtų pridėti bitkrėslių, kadarkulių, dygoldagių ir srevų. Bet pastarieji žolynai, lietuviams pažįstami kraujažolės vardu, šiemet nevykę – tik pražysta ir iškart nugenda.

„Per Žolinę puokštė būtina. Tegu ne tokia graži, bet bent kelias šlameles surištas reikia turėti, jei ne – šėtonas tau uodegą į rankas įkiš. Kaip ir per Verbas, jei verbos neturėsi“, – senolių posakį priminė V. Viskontienė.

Pagerbė saviškius, džiugino svečius

Dar viena Žolinės Laukžemėje tradicija – pasveikinti tuos laukžemiškius, kurie tais metais švenčia jubiliejinius gimtadienius. Šįkart sveikinimai skambėjo Irenai Bružienei, Salomėjai Eglinienei, Angelei Mateliūnienei, Audronei Vičiulienei, Daivai Butkuvienei, Editai Mažonienei, Almantui Danieliui, Edmundui Rupšui, Daivarui Petrėčiui ir Eglei Bakūnienei. Tiesa, tai – ne visi jubiliatai: gimusieji rudenį ir žiemą bus pasveikinti lapkričio mėnesį, kai Laukžemės kaimo bendruomenė susirinks paminėti 15 veiklos metų sukaktį.

Svečiai būriavosi ir prie scenos, ir ant vejos prie šv. Andriejaus skulptūros.

Gausiai susirinkę šventės svečiai ir namiškiai, kas susėdę ant suolų, kas pasitiesę užtiesalus ant vejos prie šv. Andriejaus skulptūros, o gudresni atsinešę sulankstomas kėdutes, vienu balsu tvirtino, kad Žolinė Laukžemėje – pati gražiausia vasaros šventė, kurioje netrūksta nieko. Čia – ir mugė, ir kulinarinio paveldo patiekalai, ir, žinoma, smagūs koncertai.

„Prieš septynerius metus persikėlėme iš Palangos gyventi į Laukžemę ir nepraleidome nė vienos Žolinės. Ne tik patys su vaikais ateiname, bet ir giminių, ir svečių pasikviečiame. Labai gražu, kad tęsiamos lietuviškos tradicijos, o šventė kasmet vis kitokia“, – įspūdžiais dalijosi Vaida ir Andrius Buivydai.

„Jau sunku ir suskaičiuoti, kelintą kartą atvažiuojame čia švęsti Žolinės. Šventė Laukžemėje ir jauki, ir graži, ir smagi, yra kuo pasidžiaugti. Visa mūsų kompanija čionai susirenka: vieni iš Kretingos, kiti iš Klibių, treti iš Pryšmančių“, – išvardino kretingiškė Ona Rupšienė, o jos bičiuliai pridūrė, kad kasmet jų kompanija vis didesnė, mat pasiklausę įspūdžių ir kiti užsimano patys šventėje dalyvauti.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas