Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Salanto upė nugriovus užtvanką ir prieš tai.

Vietinių žmonių prieštaringai sutiktas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“, – į pabaigą. Taškas turėtų būti padėtas šį spalį, bet viešojoje erdvėje jau dabar dalijamasi nuotraukomis, kuriose užfiksuoti žavesio nekeliantys vaizdai ir komentarai: sietuvoje dumblo – iki kelių, žadėtų prabangių žuvų – nė kvapo.

Ne dėl žmonių, o dėl gamtos

O juk Salantų regioninio parko direktorius (dabar – Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės patarėjas) Modestas Šečkus žadėjęs, kad, atvėrus žuvų migracijos kelią bei laisvą upės tėkmę ties Salantų užtvanka, bus pilna margųjų upėtakių, mažųjų nėgių ir ovaliųjų geldučių, į naujas nerštavietes neršti sugrįš šlakiai ir upinės nėgės. Tikino, ir kad pagerės visa upės ekosistemos būklė, bus atstatyta pažeista ir sunaikinta Salanto vaga, tekės švarutėlis vanduo, bus atkurtas kraštovaizdis, žmonės maudysis, žvejos, ilsėsis ir džiaugsis.

Prieš pradedant griauti užtvanką besipriešinančių gyventojų nuraminti buvo atvykęs ir pats aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jis kalbėjo, kad upes sustabdžiusių užtvankų ardymas – tai tarsi skolos vandens gyvybei, bioįvairovei, žuvų populiacijoms grąžinimas. Įgyvendinus didžiausią Lietuvoje upių atlaisvinimo projektą, tai yra išardžius betoninę Salanto užtvarą, žuvims atsivers 46 kilometrai upės ir jos intakų.

„Kur gi visas tas žadėtas gėris?“ – diskutuoja kai kurie salantiškiai. Užtvanka išardyta, upė nusekusi, be žuvų... Tiesa, naujame tvenkinyje maudytis galima.

Aplinkos ministerijos strateginės komunikacijos vyriausiosios specialistės Aistės Gadliauskaitės žiniomis, Salantas niekada negarsėjo itin dideliu vandens debitu, todėl nekeista, kad vasarą, kai karšta, visoje upėje atsidengė akmenys. O buvusio tvenkinio vietoje dar ne visur spėjo suželti žolė, bet, davus gamtai laiko reaguoti į pokyčius, pavasarį vaizdas atrodysiąs estetiškiau. „Visoms sunaikintoms ekosistemoms reikia laiko atsikurti“, – teigė ministerijos atstovė.

Tiesiogiai šiame projekte kaip konsultantas dalyvavęs Klaipėdos universiteto Jūros tyrimo instituto Žuvininkystės ir akvakultūros laboratorijos vadovas Nerijus Nika neabejojo, kad gyventojų komentarai – kur vanduo, kur lašišos – turėtų būti retoriški.

„Lašišos atplauks rudenį, kai aukštai pakils vanduo, o ir niekas jų, be žvejų, nematys. Vertingos žuvys turi savybę slėptis tarp akmenų“, – sakė jis. Mokslininko žodžiais, patinka kam ar nepatinka, bet užtvankų griovimo vajus įsibėgėjo visame pasaulyje, ir tai kelia neigiamas emocijas, ypač šalia gyvenantiems vietiniams ar šiaip sentimentų turintiems. Upės, kurių užtvankos griaunamos, paprastai nedidelės, ilgainiui jos pasikeis, nebebus, kokios buvo, kažkiek apaugs medžiais. „Tačiau viskas, kas daroma, ir yra daroma ne dėl žmogaus, o dėl gamtos. Tokia kryptimi einama Europoje, Amerikoje, Kanadoje...“, – kalbėjo N. Nika. Anot jo, užtat stengiamasi surasti balansą – štai Salantuose praradus gyventojų pamėgtą maudyklą, vietoj jos iškastas gilus tvenkinys, kuriame žmonės maudosi.

Mokslininkas neabejojo, kad nepasitenkinimo bangų bus ir ateityje, ypač, kai po rudens ir žiemos sezono upės vaga neišvengiamai pasikeis. „Ji dabar suformuota, bet pasikoreguos savaip pati gamta po potvynių. O Salante jų būna“, – sakė N. Nika.

Upę reikia pažinti

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus ekologas Antanas Kubilius neabejojo, kad, jeigu salantiškiai šią gegužę būtų dalyvavę direkcijos surengtame žygyje „Upių renesansas“, nuomonę apie baigiamą įgyvendinti projektą tikriausiai būtų susidarę kitokią. „Parodėme atgimusią upę, nėgių nerštavietes, papasakojome, kokią žalą gamtai daro užtvankos. Nors, organizuodami žygį, norėjome prikviesti kuo daugiau salantiškių, bet... atėjo tik trys, kiti dalyviai susirinko iš atokesnių Lietuvos vietų“, – pasakojo A. Kubilius. Salantiškius jis ragina ir šiaip daugiau laisvalaikio praleisti prie upės, stebėti joje vykstančius procesus, o, kai vėl bus organizuojamas žygis, dalyvauti. „Tik būnant prie upės, galima ją suprasti ir pažinti, o pažinus ir pradėti gerbti“, – sakė A. Kubilius.

Anot jo, Salantų užtvankos paveiktame Salanto upės ruože atsikūrė tipiškas rėvų-duburių buveinių kompleksas, susikaupusį dumblingo smėlio gruntą pakeitė žvyro, gargždo ir riedulių rėvos bei lėtesnės tėkmės gilesni duburiai. Atidengti rėvų-duburių kompleksai – pagrindinės lašišinių žuvų ir nėgių veisimosi buveinės. Visu gražumu atsidengė ir ties tiltu buvusi kultūros paveldo vertybė Laumės kūlis. Žemiau užtvankos Salanto upėje atsikūrė natūralus nešmenų srautas, būtinas natūraliam upės vystymuisi.

Užliejamos slėnio dalys ir pakrantės gausiai pasipildė ne dumblu, o smėliu, suformuodamos natūralius paplūdimius. Šis procesas, pasak A. Kubiliaus, buvo nutrūkęs 40 metų, todėl upės pakrantės buvo gausiai apaugusios krūmais, o dėl upės nešmenų trūkumo vietomis prasidėdavo nenatūrali krantų erozija. Kaip teigė ekologas, šį pavasarį Salanto upės ruože aukščiau Salantų užtvankos naujai atvertose buveinėse pirmą kartą per 40 metų pasirodė neršiančios upinės nėgės, taip pat buvo rasti keli šlakių lizdai. Atliekant upinių nėgių lizdų apskaitą, pastebėti neršti migruojantys šapalai. Beje, nėgės, šlakiai ir upėtakiai neršia tose pačiose buveinėse, bet jų neršimo laikas skirtingas: lašišinės žuvys – vėlyvą rudenį, nėgės – pavasarį. Tikimasi, kad šį rudenį pavyks užfiksuoti ir pirmuosius neršiančius šlakius.

Žuvys privilioja retus gyvūnus

A. Kubilius pasidžiaugė, kad projekto metu pasiekti rezultatai yra palankūs ne tik migruojančioms žuvims, bet ir kitoms gyvūnų rūšims. Atkūrus Salanto upės vagą, joje galima pamatyti žuvimi besimaitinantį juodąjį gandrą, aptikta iki šiol čia neregėta laumžirgių rūšis – pleištinė skėtė, kurios visa ekologija neatskiriama nuo upėse esančių rėvų duburių buveinių komplekso.

„Pastebime žuvimi besimaitinančius paukščius – tulžį, didįjį dančiasnapį, o upės pakrantėse gausu ūdrų paliktų pėdsakų. Šios išvardintos gyvūnų rūšys yra retos ir saugomos ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje Natura 2000 ekologiniame tinkle, nes aptinkamos tik natūraliose ir geros ekologinės būklės upėse su gausia žuvų bendrija. Dėl bendros upių degradacijos šios retos rūšys sparčiai nyksta“, – sakė A. Kubilius.

Salantiškius ekologas ramina: atkurtoje upės vagoje žuvys neišnyko. Natūralu, kad sekliose vietose nematyti stambių – jos sunkiai pastebimos ir kitose upėse, pavyzdžiui, Minijoje. Seklumose pilna smulkių žuvų, kurios svarbios ekologiniu požiūriu, o gilesniuose ruožuose galima pastebėti ne vieną stambų šapalą.

„Upėtakių nematyti, šie tūno slėptuvėse. Prie Salanto upės esu sutikęs žvejų, sugavusių ne vieną padoresnę žuvį. Bet apie žuvų bendriją negalima spręsti tik iš žvejų laimikių ar plika akimi pastebėtų žuvų – reikia išsamių ichtiologinių tyrimų. Jie bus atlikti rugsėjį“, – sakė A. Kubilius.

Specialistų duomenimis, pagal pasaulinę praktiką, pašalinus žuvų migracijos kliūtis, upės ekosistemos stabilizuojasi maždaug po 3–5 metų. Nesiekiama upės įsprausti į betoninius rėmus, bet norima užtikrinti natūralią jos raidą, todėl po kiekvieno didžiojo potvynio Salanto upės vaga iš dalies atsinaujins. „Tai yra esminis sveikos upės bruožas“, – akcentavo A. Kubilius.

Jo žodžiais, žemiau užtvankos esanti sietuva išvalyta liepos pradžioje, ji nėra užnešta dumblu, vandens gylis pakankamas, kad būtų galima maudytis. Upėje ir jos pakrantėse dominuoja smėlio ir žvyro nuosėdos. „Pats esu išbraidęs visą Salantą, bet vietos, kur būtų galima įklimpti į dumblą, neradau“, – atviravo pašnekovas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas