|
|
|
Būrėja, rašytoja, dailininkė – apie paveldėtą raganystę ir žmonių vienišumo problemą
Parapsichologė, būrėja, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, dailininkė. Taip save apibūdino iš Kauno kilusi, Palangoje su vyru dailininku Gediminu Bytautu gyvenanti, vasaras jo senelio sodyboje Klibių kaime Kretingos rajone leidžianti Odilė Norvilaitė-Bytautienė. Aktyviai įvairiuose renginiuose kartu su sutuoktiniu dalyvaujanti Odilė sakė dažnai susidurianti su pastaba ar prašymu nesisakyti, kad yra būrėja – neva tai šokiruoja aplinkinius.
„Kad esi ledų pardavėja, pasisakyti galima, o kad būrėja – tai jau ne“, – pajuokavo pašnekovė, neslėpdama, kad jos intuicija, parapsichologijos žinios suteikė jai galimybę nuolat bendrauti su žmonėmis ir jiems padėti. – Kas, kokia aplinka ir kokie žmonės suformavo Jus, kaip asmenybę? – Iki 24-erių metų augau Kaune – mano šeima buvo kelintos kartos kauniečiai. Jau iš vaikystės turėjau prabangą pasirinkti, kuo būti – augau laisvai, niekas man nenurodinėjo. Tačiau kiekvienas šeimoje – mama menininkė tekstilininkė, močiutė dainininkė, tėvas sportininkas – „tempė“ į savo pusę. Nors turėjau absoliučią klausą, grojau fortepijonu, sportavau, vis dėlto nulėmė potraukis menui, dailei. Mane visą vaikystę supo įdomūs žmonės – menininkai, tarp kurių buvo nemažai disidentų, tėvai mane vesdavosi į parodas, niekada nevarydavo šalin nuo suaugusiųjų pokalbių – aš dalyvaudavau visuose jų pasisėdėjimuose, kuriuose tikrai nieko baisaus nevykdavo, nes tėvai buvo abstinentai, ir šalia manęs nebūdavo tabu jokioms temoms. – Kaip vystėsi Jūsų intuicija? Kada pastebėjote, jog suprantate ir matote daugiau negu kiti? Galbūt tai – paveldėta? – Mano šeimoje tikrai būta įdomių dalykų. Promočiutė Joana iš mamos pusės buvo gyvūnų užkalbėtoja. Kaune senais lakais žmonės augino arklius, laikė gyvulių – tai buvo visai kitoks Kaunas negu šiandien. Taigi žmonės, jeigu kas nutikdavo, kreipdavosi į ją, ir promočiutė gyvulius pagydydavo. O Joanos pusseserė Viktorija rinkdavo vaistažoles, jomis gydė, buvo gana raštinga ir pusiau lenkų, pusiau lietuvių kalba paliko gausius užrašus apie gydomąjį vaistažolių poveikį. Tuos lapus mano močiutė perrašė, taip išsaugodama tetos palikimą, tačiau dabar, kai aš skaitau tuos raštus, be galo sunku surasti atitikmenis, netgi konsultuojantis su lenkų kalbą gerai mokančiais žmonėmis. Močiutė turėjo gerą akį: pažvelgs į žmogų, ir galėdavo pasakyti, gyvens negyvens, tinka poroje žmonės vienas kitam ar ne... Labai stiprios nuojautos moteris. O mama mėgo kortas, burdavo jomis, išmokė ir mane. Man buvo 14-a metų, kai jau paprastomis kortomis burdavau šeimos svečiams. Tuomet rinkausi ir savo gyvenimo kelią – mokiausi Kauno dailės mokykloje, supratau, kad studijuosiu menus. Kadangi įstoti į Vilniaus dailės akademiją buvo labai sunku, pasirinkau studijuoti menus Kijevo Michailo Boičiuk dekoratyvinių menų institute. O žmonės ir toliau ėjo pas mane – suprato, kad turiu gilią intuiciją, paveldėtą raganystę. Supratau, kad lygiagrečiai menui turiu siekti naujų žinių, tad atsidarius sienoms išvykau studijuoti į Miuncheną Vokietijoje, kur mokiausi parapsichologijos, astrologijos, telepatijos, būrimo Taro kortomis ir kitų dalykų. Iki šios dienos esu išsaugojusi ryšius su buvusiais dėstytojais, studentais – šiais laikais komunikacija tokia, kad galime ilgai ir sėkmingai draugauti. Padeda ir kalbų mokėjimas – gerai moku rusų, lenkų, suprantu ukrainiečių kalbą, susikalbu anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Atsimenu vaikystę, jaunystę, kai namuose buvo be galo daug knygų, mama daug skaitė, gerai rašė – literatūrinius gebėjimus iš jos ir būsiu paveldėjusi, gaudavome ir neleistinų knygų, kurias pernakt skubėdavome perskaityti. Taikos prospekte Kaune buvo biblioteka, į kurią visada užsukdavau po pamokų. Perskaičiau visas knygas lietuvių, rusų kalbomis, po to dar – ir lenkų, tuo nustebindama bibliotekininkes, kurios per mane sužinojo, kad biblioteka turi knygų ir lenkų kalba... Močiutė saugojo ranka perrašytus Vytauto Mačernio eilėraščius, tai irgi formavo, augino mane. O šiandien dar geriau suprantu, ką reiškia mokėtų kalbų, ką reiškia būti kūrybingu žmogumi. – Kaip save realizuojate parapsichologijoje? – Esu apdovanota: darbas visada pats eina pas mane. Tačiau būdavo ir ilgų pertraukų – kai bendravimas su žmonėmis tampa rutina, tai išsekina. Nes žmogus pas būrėją, parapsichologą ateina ne švęsti – jis ateina su problemomis, kartais net nepagalvotum, kad tokių išvis būna. Badas, maras, karas – visuotinės problemos, o pavienis žmogus kartais turi tokių problemų, kad apie jas išgirdęs, pagalvoji viena: kaip žmogus po tiek nelaimių dar turi drąsos ir jėgų gyventi, išgyventi, ateiti su tomis problemomis konsultuotis, pasakotis. Tokiais atvejais man labai praverčia ne tik vidinė intuicija, bet ir žinios, poreikis nuolat tobulėti, nes, būdamas parapsichologu, turi perprasti kiekvieno atskiro žmogaus mentalitetą, požiūrį. – Pajaučiate, kad žmogui padėjote, kad jis nusimetė nuo savęs bent dalį problemų? Ir kaip įvardintumėte šiandieninio žmogaus problemas? – Kartais užtenka tik pokalbio, kartais žmogus iš viso nekalba, tik išklauso, atsistoja ir išeina. „Ačiū, supratau“, – pasako. Pagrindinė problema mūsų visuomenėje – kad žmonės gyvena ne vieni, bet yra vieniši, nesuprasti. Žmonės kreipiasi nebūtinai su gyvenimo dramomis – atrodo, turi sėkmingą verslą, gerą šeimą, gerus vaikus, karjerą, pinigų, tačiau pasijaučia tuo, kad atlieka tik funkciją dėl kitų, o į jo asmeninius poreikius niekas neatsižvelgia. O kadangi aplinka atsakymų neduoda, jis visa kuo – galbūt net ir sapnais – ateina pasidalinti pas būrėją. Atkreipiu dėmesį ir į tai, kad mes gyvename labai kritiškoje visuomenėje: kaip atrodai, kaip elgiesi, ką tu darai, ką žmonės pasakys ir panašiai. Mes gyvename aplinkoje, kurioje labai daug smerkimo, mes per daug kritikuojame savo artimus žmones. Iš esmės, mes esame per daug chamiški ir chuliganiški. Vietoje to, kad paklaustume, kaip žmogus gyvena, kokia jo nuotaika, mes jį puolame kritikuoti, ir žmogus užsidaro savyje. Pažiūrėkite, kiek lietuvių rengiasi juodai, pilkai. Todėl, kad jiems nusibodo kritika, per daug griežta aplinka. Ir mūsų nuolatinis bambėjimas yra žemos kultūros esmė. Vienišas žmogus visada jausis nerealizavęs savęs, atsiranda daugybė kompleksų, kurie trukdo save įtvirtinti kaip asmenybę, ir prarandamas gyvenimo džiaugsmas. Daug viešo gyvenimo, milijonai kaukių – prie to labai prisideda ir socialiniai tinklai, o viduje žmogus – kenčianti būtybė. Todėl bendraudama su žmogumi visada ieškau žmogaus unikalumo, ką jis atsinešė savo prigimtyje – čia labai padeda astrologija. Aš neruošiu žmogaus būti patraukliu socialiniame tinkle, kaip tai daroma per visokius lyderystės mokymus, kurie daugeliu atveju tik išbalansuoja. Aš padedu gyventi, išgyventi, pajausti save. – Ar Jums patinka tai, ką darote?>/i> – Man labai patinka menas, kūryba, o parapsichologijoje irgi yra labai daug kūrybiškumo, nes kiekvienas žmogus – skirtingas savo manieromis, išvaizda, mintimis. Tik šitas kūrybiškumas kainuoja daug vidinių jėgų, neįmanoma išvengti neigiamų emocijų, bet tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas pasaulis, ir tu su juo gali giliai bendrauti, nuteikia teigiamai. Žmogus – kosminė būtybė, į Žemę atėjęs su tam tikra misija. Kartais ir kvailelio lūpomis kalba Dievas, todėl negalima atstumti jokio žmogaus. Sakoma, kad esame likimo kalviai, bet nė vienas nežinome, kas to likimo mums užrašyta. – Kaip manote, kurlink turėtume keistis? – Šiuo metu mūsų visuomenėje labai gajus vyrų menkinimas, nuvertinimas. Technologijos leido moteriai tapti stipria būtybe – vyras nebėra artojas, be kurio moteris neišgyventų. Labai sureikšmintas feminizmas. Pritariu – už savo teises reikia kovoti, negalima taikstytis su smurtu, pažeminimu, bet juk meilė, santykiai tarp dviejų lyčių yra šventas jausmas, o mes šitiek neigiamų strėlių paleidžiame vienas į kitą. Ir jų pasiunčiame tiek daug, kad po to nebežinome, kaip su ta neigiama informacija ir pasekmėmis susitvarkyti. Linkėčiau to nedaryti, atvirkščiai – santykius tarp vyro ir moters puoselėti, saugoti.
|
|
