Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Šiame humanitarinės pagalbos centre Zaporižėje yra aptarnaujami vien pabėgėliai iš Melitopolio, o pabėgėlių vaikai skatinami piešti, tikintis, kad taip jie užsimirš patirtus sukrėtimus.

„Kai girdžiu, jog okupuotame Chersone ir Melitopolyje ūkininkai iš nevilties naikina braškių, trešnių, pomidorų ir agurkų derlių, man tiesiog kumščiai spaudžiasi iš pykčio“, – pasakė tokias gėrybes Zaporižės centre pardavinėjantis Sergejus Nikiforovas.

Dvidešimt metų šiuo verslu užsiimantis S. Nikiforovas teigė nepamenantis tokių didelių kainų, kokiomis dabar tenka parduoti daržoves ir vaisius. Mat anksčiau viskas buvo vežama iš dabar Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių sodininkyste.

„Dėl iš ten atvežamo pigaus ir kokybiško derliaus Zaporižėje neapsimokėdavo ūkininkauti, o dabar, Maskvai uždraudus iš okupuotų teritorijų išvežti derlių, pas mus kainos rekordiškai pakilo, ir žmonės pikti, ne visi gali įpirkti“, – kalbėjo vyras.

Jo teigimu, vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio apylinkių ūkininkai už kyšį sugebėdavo pravežti derlių, tačiau vėliau tai buvo griežtai uždrausta, ir iš sunkvežimių teko trešnes, braškes pilti į griovius.

Keliose vietose stebėjausi, kodėl čia braškės ir trešnės kainuoja po 3–3,5 euro, kai sostinėje Kijeve galima nusipirkti po 1–1,5 Eur.

Šviežių vaisių ir daržovių kainų brangumą Zaporižėje pastebėjo ir Melitopolio merijos darbuotoja Svetlana Ustimenko. Šalia Juodosios jūros esantis Melitopolis yra vadinamas „vartais į Krymą“, ir šį miestą Rusijos kariai okupavo jau pirmą karo dieną.

Svetlana su dauguma merijos darbuotojų iš Maskvos okupuoto Melitopolio pabėgo į regiono sostinę Zaporižę ir dabar dirba humanitarinės pagalbos melitopoliečiams centre.

„Zaporižėje agurkų kilogramas kainuoja 1,6–1,8 euro, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų, nes jų pilna, o išvežti parduoti ūkininkams neleidžiama“, – piktinosi S. Ustimenko. Užtat visos kitos maisto prekės yra du-tris kartus brangesnės nei Zaporižėje, nes okupantai neleidžia jų įvežti iš Ukrainos teritorijos.

Visaip trukdoma žmonėms ir išvykti iš okupuotos teritorijos. Išvykti galima tik nuosavu automobiliu, tačiau vietoje įprastos pusantros valandos kelionės į už 125 km esančią Zaporižę tenka vykti tris keturias paras: daug kontrolės punktų, o šie specialiai dirba tik dvi valandas per parą. Rusų kareiviai dėl menkiausios priežasties atsisako praleisti, nes nori, kad ukrainiečiai liktų gyventi okupuotoje teritorijoje. Joje nebeveikia ukrainietiškas mobilusis ryšys, rodomi vien rusiški kanalai.

Rusų kariai tikrina gyventojų telefonus, ir, jei randa Ukrainą palaikančius įrašus, vežasi perauklėjimo paskaitai, o neretai ir areštuoja kelioms dienoms. Kad Zaporižė yra pafrontės miestas, pasijautė jau geležinkelio stotyje. Čia visi keleiviai privalėjo stoti į eilę ir buvo kruopščiai tikrinami dokumentai, daiktai, peržiūrimi telefonų įrašai, nuotraukos.

Iš Zaporižės jau išsikraustė trečdalis gyventojų, tačiau likę bando nepasiduoti panikai.

Gatvėje prakalbintas Andrejus teigė nebijantis priešo puolimo, nes Zaporižė yra tapusi neįveikiama. Užėmimą esą apsunkins ne tik gerai įtvirtinta gynyba, bet ir tai, kad į centrą priešas galės patekti tik persikėlęs per upę, o tiltus susprogdinus tai padaryti bus per sunku.

Zaporižės geležinkelio stotį saugojantys kariškiai leido nufotografuoti tik stoties iškabą.

Andrejaus teigimu, zaporižiečių ryžtą nepasiduoti didina ir istorinis pyktis, mat Kremlius netesėjo vietos kazokams duoto pažado neriboti jų laisvės. Zaporižė yra garsi visoje Europoje dėl Viduramžiais čia egzistavusios karinės kazokų valstybės, pavadintos seče (sečė – lageris, stovykla).

Į sečę būrėsi ukrainiečiai, nenorintys tarnauti gretimų LDK, Lenkijos, Rusijos, Krymo totorių valstybių ponams, nenorintys tapti beteisiais baudžiauninkais. Vėliau prie ukrainiečių kazokų ėmė jungtis pabėgėliai iš įvairių šalių – LDK, Lenkijos karalystės, Rusijos, Bulgarijos, Serbijos, Moldovos, Vengrijos, Krymo. Pirmoji sečė 1552 m. įsikūrė Chorticės saloje dabartinio Zaporižės miesto pakraštyje.

Tuo metu Zaporižės žemės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kuri po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kijevo išsiplėtė net iki Juodosios jūros.

LDK Zaporižės stepes valdė formaliai, mat nei vieniems lietuviams, nei vėliau kartu su Lenkijos karalyste tos teritorijos nepavyko perimti visiškon kontrolėn. Palei Dniepro upę nusidriekusios stepės buvo vadinamos laukinėmis žemėmis, nes jose bastėsi ir plėšikavo kas tik nori. Zaporižės apylinkes kontroliuoti buvo ypač sunku, mat Dniepro upė čia 80 km teka per slenksčius ir krioklius, o salose įsikūrę asmenys jautėsi nepasiekiami. Nuo tų krioklių yra kildinamas ir Zaporižės pavadinimas, kuris reiškia „už slenksčių“.

Zaporižės sečė dėl įvairių sumetimų buvo kas keliasdešimt metų perkeldinėjama į kitą vietą, ir iš viso buvo įsikūrusi aštuoniose vietovėse. Kovodami su tose žemėse ilgai viešpatavusiais Krymo totoriais kazokai įgijo didelę karinę patirtį ir tapo pageidautinais samdiniais Dviejų Tautų Respublikai, kuri kazokams nesuteikė norimų politinių teisių, ir Zaporižės sečė vėliau pasirinko draugystę su carine Maskva. Ši juos pasitelkė tiek kovai su Abiejų Tautų Respublika, tiek kituose karuose.

Rusijos caras Petras l Zaporižės sečę 1709 m. uždarė ir iškėlė į kitą regioną, o 1775 m. po pergalingo karo su Turkija carienė Jekaterina ll sečę likvidavo, kazokų lyderius ištremdama į Sibirą.

Zaporizės sečės vietoje Rusija 1770 m. pastatė tvirtovę. Gyvenvietę imta vadinti Aleksandrovsku, taip pagerbiant tvirtovę pastačiusį Rusijos generolą Aleksandrą Golicyną. Zaporiže miestas buvo pavadintas tik 1921 m. Sovietmečiu jis tapo svarbiu pramonės centru, ir jo gyventojų ėmė sparčiai gausėti. Čia iškilo Dnepropetrovsko hidroelektrinė, buvo pastatyta milžiniška plieno lydymo gamykla, automobilių fabrikas, o šalia atsirado didžiausia Europoje Energodaro atominė elektrinė, kurią prieš kelis mėnesius užgrobė Maskvos okupantai. Prieš karą Zaporižėje gyveno per 0,7 mln žmonių, pagal ką miestas užėmė šeštą vietą šalyje.

Šiuo metu gyventojų Zaporižėje yra sumažėję apie trečdalį. Čia veikia ne tik pagalbos pabėgėliams iš Melitopolio būstinė, bet ir paramos bėgliams iš Mariupolio centras.

Tiesa, pastarasis rūpinasi seniau į miestą iš Mariupolio atvykusiais tautiečiais, nes dabar iš ten išvykti leidžiama tik į Rusiją. Zaporižė gyvena santūriai, teatrai ir muziejai čia uždaryti, o nedaug veikiančių kavinių nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo, kaip kad Lvove, Odesoje, Dnipre.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas