Palangiškę menininkę užbūrė juodai balta grafika

Nijolės Dargužienės žodžiais, užteko menkos kibirkštėlės, ir kūryba pasipylė kaip iš gausybės rago.

Pušys, pajūrio smėlis, kopos, vanduo, laiveliai, paukščiai, žvaigždės, žmonių siluetai – tai motyvai, dominuojantys palangiškės Nijolės Dargužienės grafikoje. Kūrybai įkvepiančioje Palangoje gimusiai, augusiai ir dabar gyvenančiai menininkei gražesnio kampelio Lietuvoje nėra.

Pasukti meno keliu skatino tėvas

„Kasdien važiuoju dviračiu netrumpą atstumą iš darbo namo ir įsivaizduoju, kad tuoj tuoj sėsiu prie rašomojo stalo, imsiu baltą popieriaus lapą, ploniausią, koks tik įmanoma, „laineriuką“, kurio, skirtingai negu plunksnos, nereikės į tušą mirkyti, ir kelioms ilgoms valandoms – nes, kai įninki, sunku sustoti – atitrūksiu nuo kasdienybės“, – sakė Nijolė.

Kartais pasitaiko, kad profesijas vaikams rekomenduoja talentus įžvelgę jų tėvai. Taip atsitiko ir Nijolei. „Nieko bendro su menais gyvenime neturėjusiam mano tėvui Vytautui Kaminskui atrodė, kad šioje srityje esu gabi. Jis žiūrėdavo į mano, moksleivės, piešinius, žavėdavosi, girdavo ir sakydavo: „Tu tikrai turėtum pasirinkti menininkės kelią“. Ir pasirinkau“, – atviravo pašnekovė.

Baigusi tuometinę Palangos I vidurinę mokyklą (dabar Senoji gimnazija), ji įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, studijavo pramonės gaminių iš metalo ir plastmasės meninį konstravimą. Pirmoji darbovietė, kurioje dirbo pagal įgytąją specialybę, buvo Kretingos liaudies vartojamų gaminių įmonė „Akmena“.

„Kartu su kolege Irena Zamaliene apipavidalindavom stendus įmonei priklausiusiam medinių žaislų cechui, be to, gaudavom įvairių kitų užsakymų – pavyzdžiui, kad ir pagal trafaretus parengti, tinkamu šriftu išrašyti reklamas Kretingos futbolo aikštei“, – prisiminimais dalijosi N. Dargužienė.

Vizijoje – surengti pirmąją parodą „Gal man pritrūko drąsos ieškoti naujovių? Gal ir aš ryžtingesnė turėjau būti?“ – svarstė Nijolė.

Bet negalima teigti, kad menus ji „užmetė“. Savo malonumui pastele piešė, akvarele liejo nedidelius paveikslus, kuriuos įvertinti pirmiausia prašydavo brolio Eugenijaus. Be to, pagal užsakymus vienam gėlių kioskų įvairia technika gamino standartinio dydžio kalėdinius atvirukus.

„Su atvirukais tuomet labai gerai „prasisukau“ – atsipirko ir medžiagos, ir darbas, o dar ir piniginėje tuometinių „vagnoriukų“ pakankamai liko“, – juokėsi pašnekovė.

Grafikai ją įkvėpė mėgstamose poezijos knygose netikėtai aptiktos šviesaus atminimo dailininkės Gražinos Didelytės iliustracijos – kai kurios su daugybe mielų smulkučių taškiukų, sakė, – ir dabar tarsi prieš akis stovėtų.

Pirmuosius du savo grafikos darbus N. Dargužienė padovanojo su šeima Kaune gyvenančiai dukrai Ievai. „Bet, kai prieš porą metų nuvažiavau pas juos į svečius, – žiūriu į tuos savo darbus ir galvoju: čia dabar ne taip daryčiau, ir čia reiktų kitaip... Sakau, Ieva, atiduok tu man juos atgal, aš iš naujo sukursiu“, – pasakojo Nijolė. Taip ir įsibėgėjo. Vietoj dviejų paveikslų atsirado per 30.

Dabar N. Dargužienės svajonė – surengti ir pirmąją savo grafikos darbų parodą.

„Tik nesivaizduoju, nuo ko pradėti. Kai apie tai Palangos sporto centre prasitariau vienam kitam bendradarbiui, šie juokavo – esą argi arenoje tuščių sienų man mažai?“ – šypsojosi Nijolė.

• Rašyti komentarą (0)