|
|
|
Ištrūkusios iš pragaro prieglobstį rado „Atostogų parke“
Vienuolika ukrainiečių – 8 įvairaus amžiaus moterys, tarp kurių – ir 76-erių senolė bei 3 vaikai, ištrūkę iš rusų okupantų apsupto už 190 km nuo Mariupolio esančio Melitopolio Zaporožės srityje, prieglobstį, o taip pat – ir darbus, verslininko Ričardo Jovaišos rūpesčiu, rado laisvalaikio ir pramogų komplekse „Atostogų parkas“. Išlaikė ryšį su buvusiu darbdaviu Ketvirtadienio popietę, R. Jovaišos pavėžėtos į Kretingos miesto centrą, ukrainietės būriavosi prie Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos, kur veikia Ukrainos karo pabėgėliams skirtas informacijos centras – jas domino, kur galės gauti medicinos paslaugas, jų vaikai – tęsti mokslus, kokios numatytos socialinės garantijos. Bibliotekoje moterys iš 3 šeimų – giminaitės ir pažįstamos – noriai sutiko pabendrauti su „Pajūrio naujienomis“. Į Kretingą, jos tikino, patekusios ne atsitiktinai, o vienos jų – Elenos Samsonovos dėka, mat ši prieš trejus metus jau dirbo „Atostogų parke“. Užėjus karui ir atsiradus progai pasprukti iš apsiausto Melitopolio, E. Samsonova ieškojo ryšio su buvusiu darbdaviu R. Jovaiša, kuris sutiko jas visas priglausti ir savo įstaigoje aprūpinti darbu. Dvi jaunos moterys – pusseserės Tatjana Kuznecova ir 19-metė studentė Jana Kalajanova – emocingai pasakojo, kaip joms pavyko pabėgti iš apsiausto miesto, ir negalėjo žodžiais apsakyti dėkingumo geradariui R. Jovaišai ir Lietuvai. „Dieve mano, pas jus taip gera – ramu, naktimis galima miegoti, aplink nesproginėja bombos. Čia netrūksta maisto, ir galime valgyti, kiek tik norime. Čia jaučiamės saugios, gyvenimas tęsiasi, ir dėl to esame labai laimingos“, – įmaišydama jau išmoktų lietuviškų žodžių, gyvai kalbėjo Jana. Ji – felčerės mokslus bebaigianti medicinos koledžo studentė. Ligi studijų diplomo bebuvo likę vos keli mėnesiai, tad mokslus, ji tikisi, galėsianti užbaigti Klaipėdoje. Tatjana mėnesį, prieš prasidedant karui, buvo išvykusi dirbti į Lenkiją. Kai rusai pradėjo bombarduoti Mariupolį ir okupavo miestą, užgrobė televiziją, nebeliko jokių išorinių žinių, ji ėmė galvoti apie artimųjų evakuaciją.
Žmonės – lyg patrankų mėsa Per vieną dieną šių moterų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: turėjusios nuosavas kirpyklas, manikiūrų kabinetus, dirbusios įvairius valdiškus darbus, jų neteko. „Aptarnauji klientę, ir parlekia bomba...“, – prasitarė viena moterų. Parduotuvės, bankai, vaistinės išplėšti ir sugriauti, veikė tik turgus, į kurį bandydavo nusigauti, kad nusipirktų kažko valgomo. „Niekas nebeatveža prekių, kažkiek atgabena iš Krymo. Druska ir mielės pabrango 100 kartų – dabar kainuoja 3 eurus“, – antrino E. Samsonova. Po miestą siaučia marodieriai – be rusų kareivių, pasitaiko ir savų. Tačiau tokius gaudo ir baudžia saviškiai – pririša prie medžio ir apipila „zelionke“. „Rusų kareiviams esi ne žmogus. Mūsų žmonės mieste jiems tapo kaip gyvas skydas. Pagrobė mūsų miesto merą Ivaną Fiodorovą, reikalavo, kad jis atsisakytų savo įgaliojimų, bet šis nepakluso. Per derybas iškeitė jį į kažkokį svarbų rusų kariškį belaisvį“, – pasakojo T. Kuznecova. „Jau kelias savaites Melitopolyje visi uždaryti, nieko nebeišleidžia. Žmonės – kaip kulkosvaidžių ir patrankų mėsa: išėjęs į gatvę, išsyk gali būti nušautas. Miestas paverstas karine baze. Jokio humanitarinio koridoriaus ar konvojaus“, – tvirtino Jana ir Tatjana. Tarp bombų – gyvenimo-mirties loterija Šios 8 moterys su vaikais pabėgo, talkinat gyvybe rizikuojantiems pervežėjams. Šie už kiekvieną iki Zaporožės atgabenamą žmogų ėmė po 100 Eur. „Visą kelią drebėjau, meldžiausi ir verkiau, kad tik nepataikytų bomba. Kažkoks siaubas – tik šalia išgirsti babach... Nebuvo taip žiauru, kai rusų kariai vertė namus, grobė, plėšė... Kai sproginėja bombos, suvoki, kad esi kaip loterijoje – išgyvensi ar ne“, – atviravo J. Kalajanova. Pasiekusios Lenkiją, moterys sakė ir verkusios iš džiaugsmo, ir giedojusios Ukrainos himną. Lenkijoje, kuri pati pavargo nuo pabėgėlių srautų, sakė sutikusios daug gerų žmonių: prancūzė savanorė siūlėsi priglausti jas savo šalyje. Savanorių buvę netgi iš Meksikos, šie pasirūpino jomis, išvargusiomis ir išbadėjusiomis. Tačiau moterys turėjo aiškų tikslą – pasiekti Kretingą. Kelias dienas praleidus Alytaus pabėgėlių centre, kur Jana išsyk kibo į lietuvių kalbos žodyną, per Velykas dalį ukrainiečių paimti atvyko R. Jovaiša, o kitas moteris pavėžėjo rajono Savivaldybės skirtu transportu. Dabar, moterys tikino, einančios stažuotę „Atostogų parke“ ir netrukus pradės dirbti SPA centre manikiūrininkėmis, kambarinėmis, baseino tvarkytojomis. Jos užtikrino nenorinčios sėdėti savo geradariui ant sprando – kiekviena siekia kuo greičiau pradėti dirbti. Gerumas grįžta gerumu R. Jovaiša pasakojo, kad visą gausų būrį ukrainiečių, už kuriuos jis tapo atsakingas, apgyvendino komplekso etnografinėje sodyboje, kur pirmą mėnesį viskuo ir pasirūpina. „Reikia suprasti: žmonės atvyko iš kitos šalies, kur skirtingas mentalitetas, kalba, o be to – iš karo zonos. Reikia padėti joms kuo greičiau integruotis. Sodyboje šeimos viskuo aprūpintos, yra atskira virtuvė. Nors šeimos gali valgyti ir pas mus – paruoštas švediškas stalas, bet ir parūpiname produktų, kad moterys pačios galėtų gamintis valgį“, – kalbėjo geradaris. Paklaustas, su kokiomis problemomis teko susidurti, R. Jovaiša atsakė, kad didžiausias iššūkis yra kalbinis barjeras: ir prisirašant pirminės sveikatos priežiūros centre, reikėjo rinktis šeimos gydytoją, ir auklėtojus Darbėnų gimnazijoje, mokančius kalbėti rusiškai, Janai – rasti galimybę tęsti studijas. „Viskas yra įveikiama, reikia tik geranoriškumo. Jeigu turime galimybę duoti, tai ir turime daryti. Kai darai gera, ir pačiam nematomai grįžta su kaupu“, – filosofiškai į situaciją žvelgė verslininkas.
|
|
