|
|
|
Vakarais išleidžia pasivaikščioti širdį
Į knygą suguldyti eilėraščiai, o dabar jau ir antroji papuošalų paroda, šiuokart surengta Skuodo rajono Mosėdžio gimnazijoje, kurioje dirba bibliotekininke, – tokia yra „Imbariečių draugijos“ pirmininkės Daivos Stonkuvienės kūrybos kraitė. Užvedė tautodailininkės pamokos Pirmosios prie koncertinių suknelių tinkančios segės mėlynais ir baltais lapeliais iš atlaso juostų buvo skirtos Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus dainininkėms. Tokias seges gaminti D. Stonkuvienė išmoko, anot jos, palandžiojusi po interneto platybes. „Pasipuošiau pati, o kai žvainiškės pamatė ir pagyrė, nusprendžiau papuošti visas“, – juokėsi pašnekovė. Kurti papuošalus ją dar labiau suviliojo vienetiniais rankų darbo odos gaminiais Lietuvoje garsėjanti tautodailininkė Dalia Pocienė, kurią kaip kraštietę, kažkada besimokiusią tuometinėje Salantų vidurinėje mokykloje, į edukacinius užsiėmimus buvo pasikvietusi Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė. „Tos pamokos užvedė. Kad gali padovanoti atlikusių odos atraižų, viešai buvo pasiskelbęs pinigines, diržus ir daug kitų gražių dalykų iš jos kuriantis, mugėse prekiaujantis darbėniškis tautodailininkas Tautvydas Rudys. Su vyru nuvažiavom, parsivežėm, bet dalį medžiagų, taip pat visus reikalingus įrankius pirkau internetu“, – pasakojo Daiva. Savo odinius papuošalus ji mėgsta dekoruoti natūraliu gintaru, kurio atraižų gavo iš šiuo verslu užsiimančio kaimyno Ferdinando Kaubrio. Atskirų dirbtuvių namuose Daiva teigė neturinti, kūrybos procesas vyksta tame pačiame kambaryje, kuriame po darbo dienos bibliotekoje ir namų ruošos prie kompiuterio tvarko ir visus su „Imbariečių draugija“ susijusius reikalus. „Į kūrybą pasineriu vakarais, kai namiškiai nueina miegoti. Tuomet visas laikas yra mano, nė nepastebiu, kada ateina naktis“, – sakė pašnekovė, išmokusi papuošalus gaminanti dar ir iš epoksidinės dervos.
Poezija ir papuošalai – ne konkurentai Pastaruoju metu papuošalai iš epoksidinės dervos populiarėja. Daivos nuomone, kūrybos čia mažiau, užtat veiksmo – per akis: dervą su kietikliu turi maišyti labai atsargiai, stebėti, kad nekiltų burbuliukų. Jeigu burbuliukų išvengti nepavyks, žino, kad gaminys praras spalvą, nebebus įspūdingas. Tik tinkamai paruoštą tirpalą galima lieti į silikonines auskarų, pakabukų, segių formas. „Naudodamasi pincetu, į tokius papuošalus aš mėgstu įkomponuoti sudžiovintus augaliukus – iš anksto turiu prisikaupusi levandų, žibučių, našlaičių žiedų“, – paaiškino D. Stonkuvienė. Anot jos, gaminio stingimo procesas trunka apie pusantros paros. Pirmąją savo kūrybos papuošalų parodą žvainiškė buvo surengusi Salantuose, o neseniai – Mosėdžio gimnazijos bibliotekoje. „Smagu, kai ir kolegos, ir į biblioteką atėję mokiniai atkreipia dėmesį, pasako gerą žodį. Pirmiau čia buvo surengta lietuvių kalbos mokytojos Rasmos Staškuvienės kryželiu siuvinėtų darbų paroda, o po savaitės – mano“, – pasidžiaugė ji. Ar gali atsitikti, kad papuošalai nukonkuruos taip mėgstamą poeziją? Daiva paneigė – esą 2020-aisiais iš savo lėšų išleista knyga „Mintys tartum paukštės“ su 177-iais eilėraščiais – ne pabaiga, jau turi sukūrusi beveik 30 naujų. „Mano eilėraščiai – apie gamtą, meilę, žmogaus laimę ir nusivylimus. O visa tai yra gyvenimas. Be kūrybos – ar tai būtų poezija, ar papuošalai – jo aš neįsivaizduoju“, – atviravo ji. Keletas D. Stonkuvienės eilėraščių yra tapę dainomis: „Išleisk pasivaikščioti savąją širdį“ atlieka žinomas dainuojamosios poezijos atstovas Arūnas Raudonius, o kai kurias į repertuarą įtraukė Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus saviveiklininkai. --- Išleisk pasivaikščioti savąją širdį Išleisk pasivaikščioti Savąją širdį, Išleisk atsigauti, Įkvėpti jai oro, Pavargo nuo tempo Ir begalės norų. Tegu ji keliauja Prie jūros nurimti, Pabūti žuvėdra, Išgirsti dainas Iš tolimo laivo Jūreivio širdies... Pasitikti aušros Kai krinta rasa, Kai maudosi laumės Rūko piene... Pašokti su vėju Snaigių pulke, Pabūti uoga raudona Paukščio snape. Atsigerti tyrumo, Įkvėpti gaivumo, Pabūt su tyla Ir grįžt pas tave. Išleisk pasivaikščioti Savąją širdį... Taip retai Jos norus mes girdim.
|
|
