|
|
|
Lazdos – stiliaus, buities, apeigų atributas
Kretingos muziejuje sukaupta 36-ių skirtingų įvairios paskirties lazdų kolekcija, kurioje – nuo grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių auksinių vestuvių jubiliejinės lazdos iki lazdos apsiginti nuo šunų ir ypač išradingos lazdos-kėdutės. Daugiausia surinkta Žemaitijoje Daugumos lazdų autoriai nežinomi. „Jeigu šios lazdos prabiltų, jos daug papasakotų apie meistrus, jų gyvenimo filosofiją, buitį, to meto papročius“, – įsitikinusi Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė. Daugumos kolekcijos lazdų amžius – per 200 metų. Jos buvo pradėtos rinkti, kai 1935-aisiais buvusiame garsaus krašto gydytojo Felikso Janušio raudonplyčiame name Kęstučio gatvėje buvo pradėtas kurti Kretingos muziejus. N. Vasiliauskienės žodžiais, pirmasis šio muziejaus direktorius Juozas Žilvitis važinėjo į ekspedicijas po visą Lietuvą, rinko įvairius eksponatus, pargabeno ir įdomių lazdų. Vis dėlto daugiausiai lazdų surinkta Žemaitijoje – Kretingos, Salantų, Platelių, Beržoro apylinkėse. Vėliau jas rinko muziejaus vadovas Juozas Mickevičius ir kiti muziejininkai. Lazdos išdrožtos iš ąžuolo, obels, slyvos, net kadagio krūmo, pagamintos iš metalo, išmargintos zoomorfiniais, augaliniais motyvais, bet svarbiausia – daugumos jų viršų puošia galvos: žmogaus, žalčio, šuns, velnio ir kt.
Puošėsi aukštuomenė, naudojo ir bėdžiai Pati vertingiausia lazda kolekcijoje – juoda iš metalo pagaminta lazda su žalvario bumbulu ir kryželiu viršum jo. Kryželis nulūžęs, bumbulas per laiką aplamdytas. Tai – paskutinių Kretingos dvaro valdytojų grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių 50 metų moterystės, taip tuomet vadintos auksinės vestuvės, jubiliejaus iškilmių proginė lazda. „Išlikusioje senoje fotografijoje matyti, kad jų buvo dvi – rankose jas laikė abu sutuoktiniai. Mus pasiekė tik viena lazdų, kur antroji – nežinia. Šią, muziejaus kūrimosi pradžioje, padovanojo kažkas iš senųjų kretingiškių“, – kalbėjo pašnekovė.
Stilinga iš metalo, ant kurio suverti karoliukai iš epoksidinės dervos, lazda priklausė Petrapilio dvasinės akademijos profesoriui Simonui Žulpai. Ją, buvusią aukštuomenės puošmeną, muziejui 1962 m. padovanojo palangiškė Ona Laureckytė. Pati seniausia kolekcijoje – itin puošni medinė lazda, nuo viršaus iki galo išdrožinėta obels žiedais, lapeliais, širdelėmis, – kai J. Žilvitis lazdą parvežė iš Skapiškio, jai jau buvo per 150 metų. Tad šiandieną jos amžiaus gerokai perkopęs per 250 metų. Ir bažnyčioj, ir nugarai pasikasyt Kolekcijoje yra apeiginių lazdų: viena – itin masyvi, aplink ją apsivijęs žaltys, iš kitų išsiskiria tuo, kad primena pagonišką vaidilos lazdą. „Ji nėra autentiška, likusi iš pagoniškų laikų, sukurta nežinomo meistro. Yra žinoma tik tai, kad su ja 1959-aisiais, per Jonines Plateliuose, vaidino į Vaidilą įsikūnijęs garbus Salantų pedagogas Feliksas Grabys“, – pasakojo etnokultūros žinovė.
Per Velyknaktį Laukžemės bažnyčioje, šalia simbolinio Kristaus kapo, dar XX a. pradžioje stovėdavę sargybiniai su raudonai nuspalvinta medine lazda, kurios viršų puošia tulpės žiedas. Viena jų dabar – muziejaus kolekcijoje. Kitos lazdos – labiau buitinės paskirties: ne tik pasiremti vaikščiojant, bet ir apsiginti nuo šunų, – ant pastarųjų dar pritvirtinti metaliniai antgaliai-kabliai. Viena lazdų pagaminta itin išradingai: viršuje vyriu pritvirtintos dvi išdrožtos lentelės, kurias suskliaudus, šios tampa rankena. Bet, prireikus, lentelės atremiamos pagaliuku, ir lazda virsta kėdute prisėsti. Dar kita lazda, išdrožta Jono Bagucko iš Beržoro, tarnavo kūno malonumui: meistras tvirtino išsidrožęs ją nugarai pasikasyti. „Kai nugarą niežti, kaip arklys į sieną jos nepasikasysi“, – tvirtinęs pats meistras. Taip užrašyta, renkant etnografinę medžiagą“, – juokėsi N. Vasiliauskienė.
|
|
