Pajūrio naujienos
Help
2022 Sausis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną-2°C debesuotumas 100 %
Naktį-3°C debesuotumas 60 %
Apklausa

Ar visuomeniniai rinkimų komitetai turėtų būti prilyginami politinėms partijoms?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Angelas sargas į kūrėją žvelgia ir iš koplytstulpių

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-01-14
Nors Alioyzo Pociaus kūrybos spektras – itin platus, tačiau, jis tikino, kad dabar jam arčiausiai širdies yra sakralusis menas.

Šiandien salantiškis tautodailininkas Alioyzas Pocius savo 70-mečio proga Kretingos muziejuje atidaro jubiliejinę darbų – žemaitiškų Užgavėnių kaukių, vadinamųjų „ličynų“, tekintų indų, kryžių, koplytstulpių, koplyčių, atspindėtų fotografijose, – parodą. Savo nueitą netrumpą kūrybos kelią apžvelgęs A. Pocius sakė, kad visą gyvenimą turėjęs globėją – savąjį angelą sargą, kuris jį pernešė per visas negandas, apsaugojo nuo blogų nutikimų.

Meistrystė įaugusi į kraują

„Esu globojamas pačia tikriausia prasme: aplinkybėms susiklosčius, atsiradau ir tebesu tame kelyje, kuriame norisi būti“, – pokalbio pradžioje patikino A. Pocius, kurį Salantų krašto žmonės pažįsta kaip ilgametį Salantų gimnazijos pedagogą ir medžio meistrą.

Medį drožia, ir kaip juokavo, myluoja nuo pat vaikystės, kiek save prisimena: būdamas vos trejų jau kalė vinis į grindų plyšius mažoje trobelėje, kur gyveno Salantų bažnyčios pašonėje. O besimokydamas septintoje klasėje sugalvojo ir pasidirbo sau krėslą. Šis ligi šiol tebetarnauja jo namų dirbtuvėse.

„Todėl ir sakau, kad meistrauju beveik 70 metų, – nuotaikingai kalbėjo meistras, nuo kurio lūpų per visą pašnekesį nedingo šypsena. – Tai įaugę į kraują: mano bočius Jonas, o ir visi protėviai buvo nagingi amatininkai. Tėvas Pranas buvo universalus medžio meistras: ir namus statė, ir langus, duris darė. Giminė kilusi nuo Kūlupėnų, jos garbei buvusioje tėviškėje, palei kelią, pastačiau didelį kryžių. Protėvių pėdomis pasekiau ir aš.“

Tačiau, samprotavo tautodailininkas, kūrybai dėkingos aplinkybės susiklostė, pabaigus Plungės statybos technikumą ir patekus tarnauti į Baltijsko karinį jūrų laivyną: „Laivyne buvo geros sąlygos, galėdavome ir gintaro, ir metalo gauti. Ko tik nesugalvodavo sukurti nagingi jūreiviai: ir iš suspausto metalo įvairius paveikslus iškaldavome, ir iš gintaro-metalo visokių konstrukcijų, suvenyrų pridarydavome.“

A. Pociaus išdrožtos „ličynos“ ir tekinti indai garantavo jam tautinio paveldo kūrėjo statusą.

Tekintų indų pradininkas

Meistrystės pradžiamokslį tėvo dirbtuvėse, o vėliau laivyne praėjusiam A. Pociui dar teko trumpam ir melioracijos sistemoj dirbti, kol amžinatilsį Adolfo Stanevičiaus buvo pakviestas į Salantų vidurinę mokyklą, kurioje darbų, vėliau – technologijų mokytoju dirbo kone 40 metų.

Čia tiesioginis darbas persipynė su pomėgiu, užsimezgė bendrystė su žinomais kretingiškiais meistrais Adolfu Andriejumi Viluckiu, Raimundu Puškoriumi – pradėjo kurti verpstes, kaukes, o vėliau ėmėsi tekinti indus.

Tekintus indus „atrado“, pasakojo, visiškai atsitiktinai, kai vyriausioji jo ir žmonos Adelės, taip pat – pedagogės, duktė, tuomet 10-metė Audronė dalyvavo Vilniaus pionierių namuose surengtame konkurse, ir jos pasirodymui prireikė nedidelio indelio, kokiame anksčiau piemenėliai sviestą į laukus nešdavosi. Ištekino tokį ir pagavo džiaugsmą tekinti tokius pat, o ir dar didesnius druskai, cukrui laikyti, lėkštes, dubenis.

Dalyvaudavo Vilniaus Kaziuko mugėse, žmonės noriai pirko. „Atsimenu, toks ukmergiškis meistras Pilies gatvėje šalia manęs prekiavo medinėmis tekintomis sagomis, bet šių nepirko. O man – kaip per sviestą. Žiūriu, kitąmet ir jis jau atsivežė tekintų bliūdų“, – pasakojo A. Pocius. Taip, tikino, nuo jo ir paėję tekinti indai, šiandien išpopuliarėję visoje Lietuvoje – šiuos dabar kuria gal koks 100 meistrų.

„Ličynos“ – muziejų ir privačiose kolekcijose

Nors 2009 m. A. Pocius įgijo tautinio paveldo sertifikatus už verpsčių, kaukių kūrybą ir tekintus darbus, o 2011 m. tautinio paveldo meistro vardą, jis kukliai save labiau linkęs vadinti ne tautodailės kūrėju, o – liaudies meistru.

„Ličynų“ – velnių, raganų, kaukų, kiaulių, vandenių kaukių – sukūręs kelias dešimtis, šios pasklido po pasaulį tarp kolekcininkų, keletą įsigijo Nacionalinis ir Platelių Užgavėnių kaukių muziejai. Amatų centrams sumeistravo nemažai verpimo ratelių ir išdrožė verpsčių, išpuošė jas tautiniais motyvais. Skirtingai nuo vyriausiosios dukters 42-jų Audronės Daraškevičienės, etnologijos mokslų daktarės, į raštų prasmę nesigilina, bet žino, kad juose atsispindi mūsų protėvių suvoktas dangus ir žemė su jos gyviais bei augalais.

Vidurinėlė duktė 39-erių Rūta, gyvenanti Austrijoje, psichologė ir teologijos magistrė, taip pat susidomėjo ir drožė verpstes, kol ilgainiui ją paviliojo ikona. Nemažai jų taip pat jau iškeliavę po pasaulį, Alioyzui teko matyti dukters ikonomis išpuoštą Trumau miesto, kur su šeima įsikūrė Rūta, pilies koplyčią.

Jaunesnioji duktė 36-erių Vilija – medicinos mokslų daktarė, akių mikrochirurgė.

Paniro į sakraliųjų meną

Paklaustas, ar šiandien medis tautoje vis dar populiarus, A. Pocius užtikrino: „Galėtum išgyventi ir iš kūrybos, medis neišėjo iš mados. Bet aš dabar labiau linkęs į kryždirbystę. Sakralusis menas man – arčiausiai širdies.“

Salantų ir Notėnų bažnyčioms jis sukūrė altorius-aukojimo stalus, Kretingos evangelikų liuteronų kapinėse – masyvų kryžių, restauravo Salantų Palangos Juzės skulptūrą su kryžiumi, Gargždelės kapinėse – taip pat dauguma jo sukurtų ar atgaivintų koplytėlių, kryžių, koplytstulpių. Nemažai jų rymo ir Kretingos, Salantų krašto, Lietuvos kaimų ir miestelių sodybose, kapinėse, pakelėse.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas