|
|
|
Pagerbė kraštietį Anicetą Puškorių kaip prieškario šaulį
Lapkričio 23-ąją Kretingos senosiose kapinėse buvo pagerbtas įžymaus tautodailininko medžio drožėjo, šaulio ir visuomenės veikėjo, Kretingos garbės piliečio Aniceto Puškoriaus atminimas jo 110-ųjų gimimo metinių proga. Simboliška, kad A. Puškoriaus gimimo diena sutampa su Lietuvos kariuomenės diena. Ta proga pagerbiant šio įžymaus kraštiečio, o taip pat – ir kitų šiose kapinėse palaidotų šaulių, savanorių, partizanų atminimą, dalyvavo Kretingos rajono vicemeras Dangiras Samalius, Pranciškonų gimnazijos pedagogas istorikas Vaidas Kuprelis bei Aniceto sūnus tautodailininkas Raimundas Puškorius. Akciją inicijavo Jono Karolio Chodkevičiaus patrulinės kuopos vadas Gintautas Pogoželskas. Ant kapų – tėvo ir sūnaus kūriniai Buvo uždegtos žvakės ir ant 3 žuvusių savanorių, besiilsinčių netoli A. Puškoriaus, kapų, taip pat – ant generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus kapo. Istorikas V. Kuprelis trumpai priminė žuvusiųjų istorijas. J. K. Chodkevičiaus patrulinės kuopos, įkurtos prieš metus, vadas G. Pogoželskas sakė, kad šia akcija buvo siekiama pagerbti žmones, kurie kūrė Lietuvos kariuomenės istoriją. Jo žodžiais, naujosios organizacijos, kurią jis siekia išplėsti visoje Lietuvoje, siekis – pilietinė veikla ir pagalba žmonėms, o taip pat – atkurti dar nežinomų Žemaitijos šaulių, savanorių, partizanų istorijas, atrasti jų kapavietes ir įamžinti atminimą. „Anicetą Puškorių labiau pažinojome kaip talentingą tautodailininką, bet žinia, kad jis buvo ir šaulys, likdavo nuošaly“, – akcentavo G. Pogoželskas. Žvelgdamas į antkapinį paminklą viršum tėvų kapų, R. Puškorius prisiminė, kad koplytstulpį sukūręs pats jo tėvas po motinos mirties. Tačiau jam tekę atkurti koplytstulpį viršum generolo V. Nagiaus-Nagevičiaus, kurio palaikai nepriklausomybės laikotarpiu buvo pargabenti iš JAV, bei jo giminės kapavietės tose pačiose kapinėse. „Niekadėjai buvo nuniokoję generolo giminės kapavietę – nupjovę koplytstulpį. Tačiau muziejininkams pavyko išsaugoti jo viršūnę su kaldinta saulute, o aš pagal išlikusias nuotraukas tą koplytstulpį atkūriau ir viršum pritaisiau autentišką saulutę“, – kalbėjo R. Puškorius.
Garsėjo kaip visuomenininkas R. Puškorius prisiminė iš tėvo pasakojimų žinąs, kad jis buvęs prieškario šaulių vadas. Gimęs, augęs Skaudalių kaime, kitapus Salanto upės, tarp Nasrėnų ir Kalnalio, visuomeninę veiklą pradėjęs Kalnalyje. Tarpukariu Kalnalis buvo garsus apylinkių visuomeninis centras: A. Puškorius dirbo Kalnalio pašto viršininku, vadovavo šaulių kuopai. Buvo aktyvus parapijos visuomenės veikėjas, Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ Kalnalio valdybos narys. A.Puškorius turėjo ir literatūrinių gabumų: kartu su bendraminčiais leido pavasarininkų laikraštį „Velkė“, sukūrė dramas „Plyšo mylinti širdis“ ir „Didysis Vilniaus žygis“, kurias pasirašė Svajoklio slapyvardžiu, sukūrė lyriškų eilėraščių. Pasak R. Puškoriaus, jo tėvas jau prieškariu pasižymėjo kaip gabus medžio drožėjas, dalyvavo kuriant liaudies menininkų sąjungą, savo drožinius eksponavo Lietuvoje, Rusijoje, Vengrijoje, Italijoje. 1937–1940 m. jis dirbo Kauno „Marginių“ bendrovėje, pokariu – Kauno, o vėliau Klaipėdos „Dailės“ kombinatuose.
Išvengė represijų „Savo tėvą aš visuomet prisimenu tik drožiantį. Apie prieškarį jis kalbėdavo nedaug, suprantama, buvo toks metas. Tačiau įstrigo pasakojimas, kaip buvęs paimtas į sovietų kariuomenę per Antrąjį pasaulinį karą, tarnavo Baltarusijoje. Pateko į Vietriną – toje vietovėje karius ruošė frontui, jie buvo vadinamoji „patrankų mėsa“. Kareiviai žiauriai badavo, pasakodavo, kad rausdavosi paplavose, kurias išpildavo jų vadai, džiaugdavosi atradę silkės galvą. Nugalabydavo aptikę dar kokį perkarusį veršį. Tėvas, kaip dauguma karių, pasigavo dizenteriją, daug išmirė, o kiti, tarp jų – ir mano tėvas, leisgyviai buvo demobilizuoti. Grįžęs namo po truputį atsigavo“, – prisiminimais iš tėvo gyvenimo pasidalijo tautodailininkas. Jis mano, kad galbūt dėl tarnybos sovietinėje kariuomenėje jo tėvas, buvęs prieškario šaulys, nebuvo išvežtas į Sibirą. Buvo kilęs iš mažažemių valstiečių – jo tėvas, Raimundo senelis, Pilypas turėjęs vos 8 arus žemės, vertėsi meistraudamas. „Galvoju, kad tėvas buvo laimės kūdikis. Dar dirbdamas Kauno „Marginiuose“ buvo išdrožęs tokią humoristinę skulptūrą, vaizduojančią Staliną ir Hitlerį, Staliną vaizdavo pažemintai – velkantį Rusijos vėliavą. Skupltūrą eksponavo Kaune – laikinojoje sostinėje. Salantiškis daktaras Simonaitis savo akimis matė, kaip žmonės parodoje susidomėję apžiūrinėjo ją, po to perpasakojo tėvui. Užėjo ir Hitlerio, o dar baisiau – Stalino laikai, nesuprantu, kaip tėvas „praslydo“ nuo represijų“, – svarstė R. Puškorius. --- Didžiąją dalį A. Puškoriaus kūrybos dalį sudaro pasaulietinio turinio drožiniai senovės gyvenimo, žmogaus veiklos, socialinių negerovių – girtuoklystės, vagystės, tinginystės, – globalinių problemų – bado, karo motyvais, Užgavėnių kaukės, įvairūs suvenyrai. Jis sukūrė vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Antano Strazdo ir kitų žymių asmenybių biustus. A.Puškorius taip pat kūrė sakralinio meno kūrinius. Jo išdrožtos šventųjų skulptūros 1930–1944 m. papuošė Imbarės kaimo kapinių koplyčią, Kūlsodžio kaimo kapinių koplytėlę ir pakelėje prie Blendžiavos upės pastatytą koplytstulpį, Voveraičių ir Daktarų kaimų koplytėles. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiai išdrožė apaštalų, Nidos katalikų bažnyčiai – Šv. Pranciškaus, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai – Šv. apaštalų Pauliaus ir Petro skulptūras. Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje tebėra prieš karą jo sukurta Nukryžiuotojo skulptūra.
|
|
