Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 72 %
Naktį-2°C debesuotumas 10 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Istorinės atminties išsaugojimo svarbą akcentavo Asta Burbienė (antra iš dešinės).

Akmenimis, žydų tradicijose simbolizuojančiais amžinumą, išgrįsta erdvė, kurioje trykštančių fontanų vanduo tarsi nuplauna užmaršties dulkes, užgesusios menoros link vedantys laiptai, po stilizuotu žemaitiškos trobos stogo kraigu kabantys trys tylintys ąžuoliniai varpai nuo šiol einantiems pro Darbėnų gimnaziją primins miestelyje gyvenusių žydų bendruomenę: ir skaudžią istoriją, ir juos gelbėjusių žmonių didvyriškumą.

Rugsėjo 23-iąją, minint 80-ties metų sukaktį nuo Holokausto Lietuvoje pradžios, Darbėnų gimnazija sukvietė į renginį „Nutilę varpai“, per kurį pristatė erdvę, skirtą Darbėnų žydams ir jų gelbėtojams atminti.

Renginys, į kurį gausiai susirinko darbėniškiai, atvažiavo moksleiviai iš Vydmantų ir Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijų, prasidėjo Darbėnų gimnazistų ir jų mokytojų parengta menine kompozicija „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“.

Susirinkusiesiems buvo priminta Darbėnų žydų bendruomenės istorija nuo XVIII a., kai paskui vokiečių pirklius į miestelį, kaip manoma, iš Laukžemės atsikėlė pirmieji žydų prekybininkai ir amatininkai, iki 1931–1939 metų, kai Darbėnuose veikė 22 krautuvės, dirbo 5 mėsininkai, po du batsiuvius, fotografus, kirpėjus ir mezgėjus, taip pat kalvis, siuvėjas skardininkas, veikė trijų klasių žydų pradinė mokykla, sinagoga.

Nemažai žydų kilmės žmonių tarnavo ir Lietuvos kariuomenėje, dalyvaudavo patriotinėse šventėse: 1928-aisiais sutinkant į Darbėnus atvykusį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, geležinkelio stotyje jį pasitiko ir rabinas Izraelis Iseris Levinas, o, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, netoli sinagogos Darbėnų žydų bendruomenė iškėlė Lietuvos ir sionistų vėliavas bei transparantus, kuriuose lietuviškai ir hebrajų kalba buvo užrašyta „Valio - Lietuva!“.

Viskas pasikeitė 1941-ųjų birželio 22-ąją prasidėjus karui: į Darbėnus įžengę vokiečių kariai padegė dalį žydų gyvenamojo rajono, plėšė jų namus, tyčiojosi iš šios tautybės gyventojų, versdami dirbti orumą žeminančius darbus, vėliau tiesiog juos įkalinę. Kaliniams žydams padėdavo lietuviai, pasiimdami juos neva dirbti savo ūkiuose, tuo suteikdami bent laikiną užuovėją nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų.

Dar karo pradžioje pradėjusi naikinti vietos žydus, vokiečių valdžia rugpjūtį nusprendė likviduoti ir likusius, tad 1941-aisiais žydų bendruomenė Darbėnuose buvo visiškai sunaikinta: išgyveno tik 7 žmonės, kuriuos išgelbėjo vietos gyventojai žemaičiai.

Kokias kančias teko išgyventi miestelio žydams, priminė nuskambėjusios ištraukos iš Esteros Kverelytės dienoraščio – Esteros šeimos istoriją papasakojo ir Ieva Černiauskaitė, kurios proseneliai buvo priglaudę šią šeimą. Ką teko patirti žmonėms, bandžiusiems gelbėti žydus perdavė laukžemiškė Aldona Danielienė, kurios tėvai Kazimieras ir Barbora Lukošiai buvo vieni iš Darbėnuose ir miestelio apylinkėse gyvenusių 14 žydų gelbėtojų. Jų pavardės nuskambėjo renginio metu: Pranciškus Vaitila, Kostas Želvys, Palmira ir Pranas Petrauskai, Adolfina ir Konstantinas Barkai, Kazimieras ir Barbora Lukošiai, Benediktas ir Katerina Bagdanavičiai, Viktoras ir Bronė Skripkauskai bei B. Skripkauskienės mama Magdalena Stanienė ir Barbora Žilytė.

Pasakojimai apie miestelio žydų ir juos gelbėjusių žmonių istoriją buvo perpinti Darbėnų gimnazistų atliekamomis lietuvių bei žydų dainomis ir šokiais.

Prieš Darbėnų klebonui Viktorui Dirvonskiui pašventinant naująją erdvę, gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė papasakojo, kaip gimė pats sumanymas ją įkurti. Viena gimnaziją supančių erdvių takais yra padalinta į keturias mažesnes – panašiai kaip miestelio herbe. Kiekvienoje jų sumanyta perteikti tam tikrus Darbėnų istorijos aspektus: jau pradėta rengti edukacinė erdvė, atspindinti žemaičių gyvenimą, planuojama sukurti erdves, skirtas baltų mitologijai ir šių dienų darbėniškiams, garsinantiems Darbėnus. Ketvirtąją erdvę nuspręsta skirti Darbėnų žydams ir jų gelbėtojams.

Klebonas Viktoras Dirvonskis pašventino naująją erdvę ir ąžuolinę žydų gelbėtojų tvirtybę primenančius varpus.

Pasak direktorės, idėjų, kaip perteikti šį istorinės atminties tarpsnį, semtasi iš ne vieno šaltinio. „Į niekur“ vedantys laiptai – tokie laiptai, kažkada vedę į žydų gyvenamąjį namą, yra išlikę Skuodo gatvėje. Užgesusi, nes nebėra kam ją uždegti, menora atkeliavo iš gimnazistės Benediktos Gliožerytės piešinio, akmenys ir vanduo turi savo gilią simboliką.

„Tylinčių ąžuolinių varpų simbolis atėjo bekalbant su Aldona Danieliene, besiklausant jos pasakojimo, kaip tėvai, suklupdę vaikus prie kryžiaus, prisaikdino tylėti apie pastogėje ant šieno slepiamą Mošę Blochą. Ši simbolinė žemaitiško namo pastogė su viltingai į dangų žvelgiančiais žirgeliais taip pat atsispindi kompozicijoje“, – šiuos ir kitus simbolius paaiškino S. Litvinienė, akcentuodama, kad privalu didžiuotis savo kraštu, jo žmonėmis, ir atsiminti, kad lietuviai yra stipri, draugiška, svetinga žydų gelbėtojų tauta.

Istorinio atminimo ir jo išsaugojimo svarbą akcentavo į renginį atvykę Kretingos rajono meras Antanas Kalnius ir Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė. Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys pasidžiaugė, kad gimnazijos ir bendruomenės iniciatyva Darbėnuose atsirado dar vienas miestelio ir čia gyvenusių žydų istoriją liudijantis ženklas. Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sofija Laučiūtė, pastebėjusi, kad per mažo miestelio istoriją galima pažinti visos Lietuvos istoriją, akcentavo, jog ir naujoji erdvė, ir kiti Darbėnuose esantys istoriniai akcentai moko gerbti istoriją ir didžiuotis žmonių patriotiškumu ir gerumu.

Po erdvės „Nutilę varpai“ atidarymo ceremonijos per miestelį nuvingiavo eisena „Atminties kelias“. Istorijos mokytojos Ritos Tamošauskienės vedami eisenos dalyviai keliavo „Išnykusio štetlo pėdsakais", prie seniausių Darbėnų katalikų kapinių ir senųjų žydų kapinių išklausė mokytojų senjorių Justinos Vaičikauskienės ir Irenos Giniotienės pasakojimų apie laidojimo tradicijas, padėjo simbolinius akmenėlius žydų genocido vietose, o grįžę į miestelio centrą prie Nepriklausomybės paminklo, sudainavę dainą „Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų“ ir aptarę viską, ką matė ir girdėjo, išreiškė viltį ir norą gyventi tokioj visuomenėj, kurioje niekada nepasikartotų skaudūs istorijos įvykiai.

„P. n.“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas