|
|
|
Ilgaamžiškumo receptas: darbas ir gera nuotaika
„Visą amžių dirbau, linksma buvau, tas laikas ėjo ir net nepajutau, kaip praėjo – dar dabar nesusivokiu, kad man jau visas šimtas metų“, – su šypsena apie bėgte prabėgusį laiką pasakojo 100 metų jubiliejų atšventusi Emilija Poškienė iš Kiaupiškių, pridūrusi, kad svarbiausia gyvenime ne tik daug dirbti, bet ir nesiskųsti, o džiaugtis gyvenimu.
Augo gausioje šeimoje Emilija – aštuntas vaikas keturių brolių ir penkių seserų pulke – gimė ir augo tarp Laukžemės ir Darbėnų esančiame Žvynelių kaime. Tėvas, Juozapas Girtas, kilęs iš 100 ha turėjusių ūkininkų šeimos, su žmona Barbora devynis vaikus augino 35 ha ūkyje. „Augome tikrai „nebiednai“, pilnoj vertybėj, – prisiminė vaikystę šimtametė. – Vyresniuosius vaikus tėvai mokytis leido. Pats vyriausias, Mateušas, tris metus mokėsi meistrauti, statė bažnyčias, darė altorius – Laukžemės bažnyčios altoriai jo sukurti. Vyriausia sesuo išmoko siuvėjos amato, buvo labai gera ir gerbiama siuvėja.“ Tiesa, pati Emilija tik pradžios mokyklą Laukžemėje baigė – vyresniosioms seserims ištekėjus, jai teko perimti visus darbus tėvų ūkyje. Bet, pridūrė pasididžiuodama, mokslus baigė vienais penketais – iki šios dienos ji prisimena, kaip į Laukžemės mokyklą buvo atvažiavęs prezidentas Antanas Smetona, pasveikino ją ir kitus pirmūnus, įteikė dovanų. Ilgai tas dovanas saugojo, tačiau 1972 m. kilus gaisrui viskas sudegė.
Iki karo gyventa ramiai, o štai karas paliko neužgydomų žaizdų. Tai, kad artėjant rusų frontui teko parą bunkeryje tupėti, vieni niekai, palyginus su tuo, kad Emilija neteko vyro. Būdama 22 metų ištekėjo už Lenkimuose gyvenusio Vlado Skersio, pagimdžiusi dukrą Kristiną vos 25-erių būdama liko našlė. Ir, kaip sakė, vaiku vedina grįžo į tėviškę, į Žvynelius. Pagimdė du, užaugino šešis Pokario gyvenimas lengvas nebuvo, tačiau Emilija ir dabar juo nesiskundžia. Po kolektyvizacijos ji pradėjo dirbti Piliakalnio kolūkyje, kuriame visą gyvenimą ir dirbo įvairiausius, daugiausiai lauko darbus. Paklausta, kaip susipažino su antruoju vyru, Kazimieru Poškiu, jubiliatė atsakė paprastai: „Mus, du našlius, supiršo“. Kazimieras iš pirmos santuokos turėjo keturis vaikus: Kazimierą, Petrutę, Kazytę ir Juozuką – šiam, jauniausiam, mirus mamai buvo devyneri. Po penkerių metų bendro gyvenimo porai gimė sūnus Adomas.
„Ar nebuvo sunku? Ne, nes stalas platus, šeši puikūs vaikai – buvo labai gera, jokių sunkumų nejaučiau“, – tikino E. Poškienė. Ir liūdnai pridūrė, kad, deja deja, visi keturi užaugintieji vaikai jau iškeliavę paskui tėvą Anapilin. Dabar giminės medį tęsia šeši anūkai, Kristinos ir Adomo vaikai, ir dar aštuoni anūkai – keturių vyresniųjų Kazimiero vaikų vaikai. Kiek proanūkių sunku ir suskaičiuoti: visas pulkas. Klausantis šimtametės pasakojimo susidarė įspūdis, kad išties gyvenimas puikus: ji neakcentavo darbų, o vis pasidžiaugdavo, kad rasdavo laiko visuomeniniam gyvenimui, kuriame netrūko dainų – moteris dainavo Piliakalnio kolūkio chore, – šokių, muzikos ir poezijos. Be to, kartu su vyru „eidavo piršliais“ – visi sūnėnai, dukterėčios, o ir kaimynai jųdviejų „apžendinti“. „Prisimenu susirinkimus, po kurių būdavo meninė programa. Dar ir dabar smagu atsiminti, kaip vieno susirinkimo metu naujas jaunas pirmininkas surengė tokį kaip ir konkursą – kas daugiau eilėraščių atmintinai paskaitys. Aš padeklamavau šešis, ir laimėjau, nors mokėjau dar daugiau: vaikystėje mama išmokė, dar ir dabar kokius septyniolika prisimenu“, – pasakojo jubiliatė ir čia pat padeklamavo porą ilgų eilėraščių. Skaudžiausias prisiminimas – gaisras Didžiausią likimo smūgį Poškių šeima patyrė 1972-aisiais. Tada jie persikėlė į naują sodybą. Gegužės 1-ąją, kai senieji šeimininkai turėjo galutinai išsikraustyti, o naujieji įsikurti, kilo gaisras. Jį prisimena ir nuo vystyklų močiutės auginta, dabar su vyru Valiu kartu su ja gyvenanti anūkė, dukros Kristinos duktė Vilija Rancienė.
„Tądien buvusios šeimininkės dukra, kuri Kretingoje vieno partijos šulo vaikus prižiūrėjo, kartu su tais berniukais buvo atvažiavusi į sodybą. Mes, mažesni vaikai, žaidėme savo žaidimus, o tiedu, jau paaugliai, atskirai. Bebėgdama namo už tvarto kampo pamačiau, kad ten rūksta dūmai, o vaikėzai bando pilti vandenį ir ugnį gesinti. Šaukdama, kad berniūkščiai gaisrą sukėlė, įbėgau į namą. Močiutė tada kažkur darbavosi, tėvukas buvo prigulęs numigti, Adomas blynus kepė. Viską metę, visi puolė gaisro gesinti.“ Bet, pasak E. Poškienės, septyni pastatai vienu ypu supleškėjo: gyvenamasis namas, klėtys, daržinės, tvartai. Nieko net išnešti nepavyko – stogai buvo nendriniai, gesink negesinęs. Net akmenys nuo karščio suskeldėjo. Smarkiai apdegė tėvukas – ilgai ligoninėje gulėjo, Adomas veidą nusidegino, daug nudegimų patyrė ir pati šeimininkė. O atsivežtų vaikų nesužiūrėjusi auklė žuvo: ant jos nuslinko liepsnojantis stogas. Atsitiesti prireikė daug laiko ir pastangų. Kaip sakė jubiliatė, ir anksčiau auginusi daug gyvulių, pradėjo auginti dar daugiau: laikė po 5 veislines kiaules, porą kuilių, kasmet pavasarį ir rudenį parduodavo po keturis bekonus. „Na, kai dirbi, viską pasidarai“, – atsidususi apibendrino E. Poškienė, dar ir dabar apgailestaujanti, kad sudegė šeimos archyvas, nuotraukos, staklės – ji buvusi puiki audėja. Mezga ir dabar Paklausta, kaip reikia gyventi, kad sulauktum 100 metų, jubiliatė šyptelėjo: reikia ne tik dirbti, bet ir linksmam būti. Ir padūsavo, kad, pernai lūžus kojai, nebegali pati laukan išeiti. O ten jos laukia katinai – kai dar laikydavo karvių, išgirdę tarškant kibirus keliolika jų subėgdavo šviežio pieno palakt. Dabar jų mažiau, nes lapės pjauna. Tos lapės esančios gyva bėda – štai pernai išpjovė net 70 Vilijos ir Valio augintų vištų. Nebijo plėšikės nė dviejų didžiulių voljeruose skalijančių šunų: anądien vos pavyko gaidį atimti, vakarykščiai tiesiog kieme akis į akį susidurta. Prakalbus apie gerą jubiliatės atmintį, Vilija ir Valis sakė, jog močiutė, kurią jiedu tiesiog mama vadina, dar ir puikiai skaičiuojanti: pasak jų, kol Valis išsitraukia kalkuliatorių ir suranda reikalingus mygtukus, mama atmintinai veiksmus atlieka ir teisingą atsakymą pasako. „Gyventi gera, – ir neliūdna, ir nenuobodu: aš ir dabar dirbu. Mezgu. Tiesa, sudėtingesnių mezginių nebesiimu, bet va kojinėmis visus apmezgu“, – smagiai pasakojo jubiliatė, pridūrusi, kad vaikams augant spėdavusi ir numegzti viską, ko reikia, ir adatą su siūlu mokėdavusi teisingai paimti: tokie laikai buvo, moterys turėjo būti, kaip žemaičiai sako, „vykusios“.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
