|
|
|
Dailininkės darbus dedikavo Kretingai ir jos įkūrėjui
Ketvirtąjį kartą po šešerių metų pertraukos surengtame tapytojų plenere „Kretingos paletė“ dailininkai buvo pakviesti kurti darbus, skirtus Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio 400-ąsias mirties metines šiemet mini visa Lietuva, jubiliejiniams metams ir jo įkurtam miestui. Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, Kretingos rajono kultūros centre atidaryta baigiamoji plenero paroda, kurioje eksponuojamos 27 drobės, piešiniai ir akvarelės. Šešios dailininkės, šešios paros Pirmasis tapytojų pleneras „Kretingos paletė“ įvyko 2013-aisiais metais. Jo sumanytoja ir organizatorė Kretingos rajono kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė sakė, kad projektas labai patikęs dailininkams, ir po to į Kretingą jie atvykdavo kasmet: ir 2014, ir 2015 m. „Pirmuosiuose pleneruose dalyvaudavo nuo 10 iki 12 tapytojų, trukdavo jie apie 10 dienų. Į Kretingą suvažiuodavo dailininkai iš Vakarų Lietuvos regiono, pirmajame plenere dalyvavo ir kretingiškiai. Turime labai gražią plenerų darbų kolekciją, paveikslai puošia visas mūsų Kultūros centro erdves ir kabinetus. Ypač daug turime nutapytų Kretingos bažnyčios vaizdų, mat plenerai vykdavo prieš arba po miesto šventės, sutampančios su šv. Antano atlaidais“, – pasakojo projekto vadovė. Tačiau po trečiojo plenero ketvirtajam finansavimo nebebuvo skirta. Pernai rudenį dailininkės ėmė raginti J. Jonauskienę šiais metais vėl surengti plenerą, patapyti kartu, nes jau seniai nebendrauta ir to bendravimo pasiilgta. „Mūsų kultūros centro direktorius Pranas Razmus palaikė sumanymą, tad aš parengiau projektą ir pateikiau Savivaldybės administracijai. Gavom finansavimą, bet menką. Tada susimąstėm: ką daryti, nes bent savaitę žmonės turi gyventi kartu, kad galėtų tapyti, bendrauti, aptarti vienas kito kūrinius, vienas iš kito mokytis. Direktorius padrąsino, patarė ieškoti rėmėjų, o ir dailininkai sakė – nieko mums daug nereikia, drobių ir dažų turime patys. Pavyko rasti rėmėjų, tad ketvirtasis pleneras buvo atidarytas birželio 30 d., o liepos 6-ąją parengėme jo parodą“, – pasakojo J. Jonauskienė.
Projekto vadovė sakė patį plenerą vadinanti taip: „Šešios dailininkės, šešios dienos, šešios naktys“ – mat Virkštininkų dvare šešios tapytojos Eglė Lipinskaitė iš Palangos, Vaida Blistrubiene iš Sedos, Areta Didžionienė iš Tauragės ir klaipėdiškės Sigute Jusaitienė, Svetlana Gorenko bei Žemaitijos dailininkų sąjungos (ŽDS) vadovė Regina Donbrauskaitė-Plotnikova gyveno ir kūrė šešias paras. „Šiemet pleneras buvo skirtas Kretingos įkūrėjui J. K. Chodkevičiui. Kadangi jis truko trumpai, dailininkės apsilankė tik Kretingos muziejuje bei bažnyčioje, vieną vakarą tapė bardų koncerto „Baltas paukštis“ metu, o visą kitą laiką skyrė kūrybai. Savaime suprantama, kad kiekvienas dailininkas užduotą temą savaip supranta ir interpretuoja, be to, tapo ne tik duotąja tema, tad parodoje turime labai įdomių darbų“, – sakė J. Jonauskienė, neprarandanti vilties, kad jei ne kitąmet, tai po metų pavyks surengti ir 5-ąjį plenerą, kurio labai norėtų visos jame dalyvavusios menininkės.
Sklandus ir kūrybiškas Antrą kartą „Kretingos paletėje“ dalyvaujanti ŽDS vadovė R. Donbrauskaitė-Plotnikova – pirmąkart plenere Kretingoje ji buvo 2014-aisiais, – atvyko su dviem kolegėmis ŽDS narėmis E. Lipinskaite ir S. Gorenko. „Galiu pasakyti, kad šis pleneras išskirtinis: sklandus ir kūrybiškas, nes tiek daug darbų sukurti nė nesitikėjome, – apie Virkštininkų dvare ir Kretingoje praleistą laiką pasakojo R. Donbrauskaitė-Plotnikova. – Tiesą sakant, nebuvo net jokių minčių į kokias ekskursijas važiuoti ar po apylinkes bastytis – jau nuo pirmosios dienos ėmėme dirbti, ir net prie jūros nuvažiuodavome tik po devintos valandos vakaro išsimaudyti. Išimtis – bardų vakaras, kurio metu tapėme iš natūros.“ Pasak tapytojos, visos dailininkės atvažiavo kupinos kūrybinių minčių ir energijos. „Nereikėjo ieškoti motyvų ir idėjų – jų jau turėjome, kiekviena turėjome vizijas, ką darysime, tad dirbome sparčiai. Aš nutapiau 6 paveikslus, parodoje eksponuoju 4, vienas jų skirtas karvedžiui J. K. Chodkevičiui. Rimtai rengiausi, studijavau istorinę medžiagą ir nutapiau jį kaip archetipinį herojų – raitą ant žirgo seno Kretingos žemėlapio fone, kurio kampe sukūriau antspaudą, tokį, kokį įsivaizdavau galėjus būti anais laikais, prieš daugiau negu 400 metų. Turiu prisipažinti, kad nuoširdžiai susižavėjau šia istorine asmenybe, tiek daug nusipelniusia Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, Kretingos įkūrėju, ir manau, kad vieno paminklo jam atminti Kretingoje per mažai, reikėtų daugiau atminimo ženklų“, – pasidalijo mintimis dailininkė, pridūrusi, jog labai tikisi 5-ojo plenero, tačiau, pasak jos, kad jis įvyktų, turi daug mėnulių ir žvaigždžių sueiti į vieną krūvą. Miela, paprasta, jauku Antrą kartą plenere „Kretingos paletė“ dalyvavo ir Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narė E. Lipinskaitė, vienintelė liejusi akvareles. Kaip sakė akrilu anksčiau tapydavusi dailininkė, lieti akvareles ji norėjusi jau seniai, bet pradėjusi tik prieš penkerius metus.
„Tam, kad tą techniką pažintum, susidraugautum su ja, reikia laiko: akvarelė yra šlapia, sausa, galima eksperimentuoti su tušu, rašalu. Bet to, akvarelė – kaip muzika, kaip grojimas kokiu nors instrumentu: dieną neprisėdai, ir turi iš naujo apšildyti pirštus, tad stengiuosi kasdien bent po etiudą nulieti“, – paatviravo kūrėja. Plenero metu ji nuliejo šešias akvareles, viena jų skirta J. K. Chodkevičiui. Tačiau parodoje eksponavo 5 darbus, mat vienas, tapytas natūroje, iškrito iš bendro konteksto.
„Buvo labai įdomu kurti prie tvenkinio bardų muzikos vakaro metu: jie koncertavo, mes tapėme, tad žmonės galėjo prieiti, pabendrauti, užduoti klausimų – mums, dailininkėms, tai nebuvo lengva, tačiau, regis susitvarkėm“, – pasakojo dailininkė. O pasiteiravus, kokių gi klausimų uždavė kretingiškiai, sakė, kad populiariausias Kretingoje – o ir ne tik joje – klausimas yra „Kiek laiko užtrunkate paveikslui nutapyti?“ Kiti teiravosi, ar sunku akvarelę lieti, dar kiti sakė patys bandę, bet pasirodė per sudėtinga, treti stebėjosi dailininkių drąsa ir sakė patys nė už ką viešai piešti neitų. „Šis pleneras man labai patiko, džiaugiuosi į jį atvažiavusi. Mus labai šiltai priėmė. Tiesą sakant, aš visada labai mėgstu bendrauti su kultūros atstovais nedideliuose miesteliuose. Žinau, nedera žmonių lyginti, bet santykis su kūrėjais čia yra kitoks negu didmiesčiuose: gal žmonės mažiau įstatyti į kažkokius rėmus, todėl turi daugiau vidinės šilumos, į bendravimą įdeda daugiau širdies. Vienu žodžiu, Kretingoje viskas miela, paprasta, jauku“, – apibendrino E. Lipinskaitė.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
