|
|
|
Zakristijonų giminės palikuonei žmonės yra geriausias „vaistas“
Kalnalyje, greta bažnyčios tebestovinčiame senajame zakristijonų Preibių giminės name, kuris, manoma, yra vienmetis su 1883-aisiais statyta bažnyčia, nuo mažumės gyvena jos patarnautoja 85-erių Dalicija Preibytė, vietinių vadinama tiesiog pročkele. Guvi moteris sakė besidžiaugianti kiekvienu, kuris užsuka į jų kaimą – lipa į apžvalgos bokštą, keliauja į Imbarės piliakalnį ar domisi bažnyčia. „Gyvenu be jokių vaistų ir jaučiuosi puikiai. Man geriausi vitaminai yra bažnyčia, kuriai tarnavo mano mamelė, tėvas, senelis ir prosenelis. Bet svarbiausia man yra žmonės: susitinkame, pasišnekame, įleidžiu į bažnytėlę. Ir diena praeina šviesiai“, – tvirtino savo giminės, o kartu ir Kalnalio bažnyčios istoriją nušvietusi šio kaimo senbuvė. Tarnystę prisakė motina „Žmonės važiuodami prošal pamato apžvalgos bokštą, bet kaip patekti – nežino. Pamatau pro langą, išeinu pasitikti, aprodau. Kiti mane gide pavadina, parašo gerų žodžių į feisbuką, – atviravo į savo namus pakvietusi moteris. Pro itin žemas duris įžengėme į dviejų galų senovinę trobą. – Šitą namą statė mano proseneliui zakristijonui, kai perstatė po gaisro nuniokotą bažnyčią. Vėliau tarnystę perėmė mano bočius Juozapas, o iš šio – tėvas Jonas. Kai bočius nebegalėjo tarnauti, jis liko gyventi šitame name, o greta pastatė špitolę ir į ją įkeldino 4 šeimas – zakristijono, varpininko, vargonininko ir pročkelės. Aš ir gimiau špitolėj.“
Šioji taip pat sulaukė šių dienų. Kolūkio laikais buvo išgriautos statinio pertvaros ir špitolė paversta kaimo sale. „Mūsų trobalę norėjo nugriauti – buvo labai skaudu. Bet tėvas padavė į teismą ir laimėjo, pasakė – negalima griauti, tai kaimo paveldas, istorija“, – apie išsaugotą zakristiją pasakojo Dalicija. Jaunystėje, ji sakė, tik padėdavusi bažnyčios pročkele tarnavusiai savo motinai, taip pat Dalicijai. Šeimoje iš 8 vaikų D. Preibytė buvo vyriausia, tad teko padėti ir brolius, seseris auginti, ir ūkyje, ir bažnyčioje – skalbti, lyginti, plauti grindis, išpuošti. Motinai pasiligojus, iš jos perėmė visą tarnystę. „Mamelei buvo gerai – ji turėjo mane. Būti padėjėja – viena, o būti atsakingai – visai kas kita. Mamelė pasakė: aš norėčiau garbingai numirti, kad bažnyčios raktas liktų pas mus. Tas jos prisakymas reiškė – kad priklausytume bažnyčiai“, – ištraukusi masyvų senovišką raktą, tiesa, jo originalą turi kaimynystėje gyvenantis klebonas Mindaugas Nausėda, D. Preibytė pakvietė apžiūrėti bažnyčią. Mena Motiejų Valančių „Atvažiuoja iš Vilniaus: oi, paveldas, to ir to daryti negalima. O kad stogas kiūra, grindys išpuvusios, patys palopom, jiems nerūpi. Pinigų atkurti taip, kaip reikėtų, valdžia gi neskiria“, – bėdą tiesiai šviesiai klojo moteris, bažnyčią, kaip tikino, geriau pažįstanti už savo trobalę.
Atminimo lentoje surašyta glausta šios, šv. Lauryno vardu pavadintos, Kalnalio bažnyčios istorija: pirmąją medinę 1777 m. pastatė kunigaikščių Oginskių giminė, o po 1882-aisiais kilusio gaisro jau kitąmet, kunigo Simono Jucevičiaus rūpesčiu, buvo atstatyta dabartinė su varpine. Būtent pirmojoje bažnyčioje 1801 m. buvo pakrikštytas būsimasis vyskupas, blaivybės skleidėjas, rašytojas Motiejus Valančius. Jau tapęs vyskupu, šiai savo vaikystės bažnyčiai jis padovanojo sidabrinį kryžių, kuris yra restauruotas: per atlaidus jis statomas ant altoriaus, o po to vėl išgabenamas saugoti. Tai, kad Kalnalio ir aplinkinių kaimų žmonėms, carinės Rusijos laikais klimpstantiems į alkoholizmo liūną, buvo svarbūs vyskupo priesakai, liudija bažnyčios priekyje išlikęs neuždažytas didžiulis užrašas: „Blaivios širdys – malonios Dievui“. Velyknaktį išneša unikalius žalnierius Visa Kalnalio bažnyčios aplinka tarytum nukelia į užpraėjusį šimtmetį: prie įėjimo tebestovi iš akmens luito iškaltas indas švęstam vandeniui laikyti su įrašu – 1889 m. ir juoda medžiaga aptraukta pakyla karstui pastatyti. „Savo kaimo žmones mes dar laidojam senoviškai: prieš nuleidžiant į žemę, įnešame į bažnyčią, o po to – į kapus“, – paaiškino Dalicija.
Veikiančios kapinės yra prie pat bažnyčios, o visą kompleksą juosia senovinė akmenų tvora. Kitame kampe, prie įėjimo, sustatyta neaiškių baldų krūva – ogi tai, paaiškino D. Preibytė, išardyta velykinė konstrukcija, vaizduojanti Kristaus kapą, kuri surenkama kasmet tik prieš Velykas. Kompozicijos vieta – šalia pagrindinio altoriaus, jo dešinėje. Sustatyta aukščiu – iki 4 m – prilygsta pastarajam. Būtent čia, Kalnalyje, išlikusi labai sena, menotyrininkų manymu, liaudies lėlių teatro, kurio šaknys – Romos imperijoje, ištakas menanti vaidinimo žalnieriais – Romos kareivius imituojančiomis žmogaus ūgio lėlėmis – tradicija. „Turime 2 žalnierius: juos statome abipus Kristaus kapo. Mano vaikystėje jauni žmonės iš kitos pusės užsilipdavo ant laiptų ir tampydavo virves: žalnieriai judindavo galvas, rankas, kuriose laiko kirvį ir kardą. Žalnierius buvo išvežę į Vilnių, tyrinėjo, atkūrė ir grąžino mums. Dabar per Velykas jie tik stovi, nes nebėra jaunimo, kas juos judintų. Niekas nebenori landžioti po laiptais, ir, giedant Kalnus, tampyti virves, kaip būdavo seniau“, – unikalią žemaičių puoselėtą lėlininkystės tradiciją nušvietė D. Preibytė.
Mindavo dumples vargonams Taip pat restauruoti maži atlaidų altorėliai, vaizduojantys šventuosius Kazimierą ir Lauryną. Seniau iš šonų per juos, pasakojo Dalicija, prakišdavo kartis ir už 4 galų per atlaidus baltai pasipuošusios merginos nešdavo tuos altorėlius aplink bažnyčią. Vikriai stačiais siaurais laiptais pakilusi į antrąjį bažnyčios aukštą, kur stovi seni vargonai, pročkelė demonstravo, kaip dar ne taip seniai ji kojomis mindavo dumples, kad oras patektų į vargonus, grojant jais per pamaldas. Bet dabar jau dumplės sukiurę, o vargonai, kaip skelbia užrašas, dovanoti Stasio Beronto, Antano Bertašiaus ir Petrės Sodytės, nebenaudojami. Telšių vyskupija padovanojo elektrinius, jais groti sekmadieniais atvykstąs vargonininkas iš Kūlupėnų. Senųjų varpų likimas – taip pat tragiškas: vieną jų, mažąjį, vidury baltos dienos kaimo žmonėms iš panosės pavogė apsukrūs vagys. Antrasis, išlietas 1931-aisiais, tebekabo varpinėje: „Zvaniju jais, kaip ir mano mamelė, per atlaidus ir „po dūšės“ – atsisveikinant su mirusiuoju. Virvelė pritaisyta prie buožės: ir duodi į vieną, į kitą pusę“, – vaizdingai pasakojo moteris, mananti, kad ir ši tradicija gyvuoja tol, kol rūpi jai. „Gaila, neturiu sau pamainos“, – atsidūsėjo, patikindama, kad vis dėlto pensiją užsidirbusi ne bažnyčioje ar kolūkyje, o dirbdama virėja ir valytoja jų kaimo mokyklos savaitiniame bendrabutyje.
|
|
