|
|
|
Poetas iš obelų baltumo vienkiemio
Šį vasarį buvęs ilgametis pedagogas, krašto poetas Juozas Maksvytis, savo kūryba gerai žinomas ir „Smilčių“ skaitytojams, atšventė 70-mečio jubiliejų. Gyvendamas atokiame Peldžių kaimo vienkiemyje, kur sodybą supančios obelų šakos linksta nuo baltumo, pavasarį – žiedų, o žiemą – sniego, poetas tikino nejaučiąs nei vienatvės, nei karantino sunkumo. Tyloje išgirsta save „Aš mėgstu vienatvę, o karantinas vienkiemyje – visai neblogai: nereikia nei kaukių, nei žmonių saugotis. Gyvenu vienas, bet nesu vienišas: turiu 8 šunis, 8 kates, 6 ožkytes. Aplinkui – ramybė, tyla ir grožis. Išeinu į kiemą: priešais plyti didžiulis baltas laukas, o tolumoje jį supa miškas. Anksti rytą matau, kaip kyla saulė, o vakare gula. Atbėga stirnos, kapstosi, vargsta ieškodamos maisto. Sodybą supa senos obelys, dabar apsunkę nuo sniego. Atskrenda pulkai zylių: pakabinu joms lašinių, paberiu grūdų. Grožis, gerumas...“, – poetiškai apie kasdienybę, nuo kurios ne kažkiek tesiskyrė ir jubiliejinis gimtadienis – tik atvyko pasveikinti sūnėnas Kazys, – pasakojo J. Maksvytis. Jis atviravo, kad vienatvė ir gamtos grožis jį labiausiai ir įkvepiantys kūrybai – jo eilės tarsi plaukte plaukia ritmingais žodžiais ir iškylančiais tėviškės vaizdais, nuspalvintos poeto vidinėmis pajautomis. „Triukšme nieko neparašyčiau, man tiesiog patinka spengianti tyla – joje išgirstu save. Vaizdai, aplinkos grožis, tėviškė – žiūriu į visa tai su meile ir atjauta“, – kalbėjo šimtus eilėraščių sueiliavęs krašto poetas. Nemažai jų publikuota, perskaityta įvairiuose literatų ir bendruomenių renginiuose, į kuriuos J. Maksvytis noriai kviečiamas. Mėgsta eiliuoti šmaikščius posmus ir žemaitiškai. Motina skatino kurti Kūryba, samprotavo J. Maksvytis, tarsi užkoduota genuose – eiliuodavo jo motina Petronėlė, kilusi nuo Salantų, savamokslė, baigusi vos 4 skyrius. „Ji anksti tapo našlaite, nebuvo galimybių mokytis, nors turėjo kūrybos talentą. Rašė eilėraščius apie sunkią vaikystę, ligi šiol tebemoku jos poemą apie Adomėlį. Mums vakarais deklamuodavo ir mokydavo užjausti našlaičius. Vėliau jos tėvas Kazimieras Beniušis – beje, su rašytojos Žemaitės vyru buvę trečios kartos pusbroliai – vedė antrąkart. Iš viso šeimoje augo 8 vaikai, iš jų tik Antanas Beniušis dar gyvas“, – prie savo šeimos šaknų sugrįžo pašnekovas. Senelio jis nepažinojo, nes šis su šeima buvęs ištremtas į Sibirą, o jo tėvas, taip pat Juozas, irgi tremtinys – buvo ištremtas į Sachalino salą, šalia Japonijos. Motina Petronėlė su 4 vaikais liko Lietuvoje, – Juozas ir jo jaunesnysis brolis Adomas tuomet dar nebuvo gimę. Dabar iš 6 brolių ir seserų gyvi tebėra 4-iese: iškeliavo vyriausioji sesuo ir jaunėlis brolis. „Mama mums daug skaitydavo, turėjo labai gražų balsą, buvo viso kaimo „giedorka“. Labai brangino spausdintą žodį ir vis skatino mane rašyti. Didžiavosi Vienuoliu, Jonu Biliūnu, sakydavo – rašyk ir tu tapsi įžymus“, – jautriai motinos skatinimą kurti prisiminė J. Maksvytis.
Mokytojavo per 40 metų Pašnekovas sakė, kad kurti, pastebėjusios gebėjimo krislus, taip pat įkvėpė ir jo lietuvių kalbos mokytojos – Jadvyga Bajorienė iš Grūšlaukės, kur mokėsi, ir Eleonora Žemaitaitytė iš Darbėnų vidurinės mokyklos. Abi itin įdomiai pasakodavusios ir apie rašytojus, jų biografijas. Todėl jau nuo 6–7 klasių apsisprendęs tapti lietuvių kalbos mokytoju, ir šią svajonę išpildė – iš viso įvairiose mokyklose dirbo 42-ejus metus. Pedagogo kelią pradėjo Skuodo rajono Šačių vidurinėje mokykloje, o, pablogėjus tėvo sveikatai, patraukė arčiau namų – į Lenkimus. Vėliau atsirado galimybė mokyti vaikus tuometinėje Simono Daukanto vidurinėje mokykloje, ir galop savo buvusio chemijos mokytojo, o vėliau Darbėnų gimnazijos direktoriaus Kazio Anužio buvo pakviestas grįžti arčiau tėviškės. Darbėnų gimnazijoje, pasakojo, sutikęs nemažai savo senųjų mokytojų: Donatą ir Vytautą Vansavičius, Nijolę Pudžmienę, Nataliją Rimgailienę, Birutę Paulauskaitę ir kt. Poezijos švyturys – Paulius Širvys Visgi J. Maksvytis mano, kad tikrieji jo poetinio meno mokytojai yra Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Algimantas Baltakis, o ypač – Paulius Širvys. Sakė, kaip šiandien prisimenąs ir gyvą susitikimą su juo studijuojant Vilniaus pedagoginiame institute. „Buvo pavasaris, šilta. Kartu su keliais draugais vaikštinėjome Gedimino prospektu ir sumanėme prisėsti skvere, prie generolo Černiachovskio paminklo – dabar ten stovi paminklas Vincui Kudirkai. Vietos užimtos, žiūrim, ant vieno suolo sėdi vyras: pamatęs šūktelėjo ir pakvietė greta prisėst. Pradėjo klausinėti, iš kur ir kas esame. Pasakėme, kad iš pedagoginio: o, sako, sunkus darbas jūsų laukia. Atpažinau mėgstamą poetą. Paminklas buvo apkrautas raudonomis gėlėmis: ar žinot – kodėl, paklausė. Na, pradėjome svarstyti, kad daug kraujo pralieta per II pasaulinį karą. Klausia, ar žinot, kiek žuvo? Sakau – 10 milijonų. O jis mums: ne, daugiau, Stalinas savo karių negailėjo, tankai per saviškių lavonus važiavo“, – pasakojo J. Maksvytis. Jo žodžiais, P. Širvys visą karą buvo pats išgyvenęs: 1940-aisiais įstojęs į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą, 1941-aisiais buvo pašauktas tarnauti 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje. Su frontu buvo atsidūręs ir Vokietijoje, triskart sužeistas: trečiąjį kartą – Kuršo žemėje, buvo išplėštas žandikaulis, liko gilus randas. „Eidavau į poezijos vakarus: nors dalyvaudavo ir garbūs poetai, tokie, kaip Justinas Marcinkevičius, bet publika ovacijomis sutikdavo Paulių Širvį. Deklamuodavo jis stipriai, išraiškingai, o kai užmiršdavo eiles, pauzes užpildydavo publika – jo eiles, paprastas, nuoširdžias, bet giliai dvasingas, žmonės mokėjo atmintinai“, – savo mėgstamą poetą prisiminė J. Maksvytis. ---
Tik savam krašte šviesu!Jau gamta pavasarėja, Vis labiau diena ilgėja. Grįžta paukščiai iš dausų – Tik savam krašte šviesu! Nors ir platūs vandenynai, Šildo juos prisiminimai. Skrenda dieną ir nakčia... Žino – laimę ras tik čia. Kiekvienam brangi Tėvynė, O virš jos – dangaus žydrynė. Dega rytmečio žara – Tėviškė visiems gera! Šildo pilkas akmenėlis. Daug gražiau čia žydi gėlės... Net bitutės čia dūzgens Žieduose lig pat rudens. Jau gamta pavasarėja. Tėviškė kasdien gražėja. Kiek spalvų ir kiek garsų – Net dangus be debesų! *
ŠIRDĮ DEGINA UGNIMDebesėli, debesėli!.. Tu juk laisvėj gyveni. Man parneški Nemunėlį, Ten kur toliai mėlyni. Žydi pievos, kvepia lankos... Ten juk žemė – Lietuva! Suledėjo ne tik rankos, Bet pražilo ir galva. Čia mes esam be Tėvynės, Tarsi paukščiai be lizdų. Žvanga kalinio grandinės Čia, prie užtvarų aukštų. Nežinau, ar besugrįšiu... Ar mane kas beatras? Gal į šaltą pusnį lįsiu, Nuogą kūną vėjai plaks? Ledo pragaras bekraštis – Be takelių, be vardų... Net kryželio neatrasi! Žmonės miršta čia badu. Debesėli, debesėli!.. Tavo kelias virš pušų. Man parneški Nemunėlį Su gaiviu lietaus lašu. Kaip aš noriu dar gyventi! Trokštu būti su tavim! Iš mirties į laisvę žengti – Širdį degina ugnim.
Juozas MAKSVYTIS
|
|
