Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Atsiminimuose – susitikimai su prieškario jūrininkais 

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2021-02-02
Susitikimai su tautos šviesuliais, jų patirtys gerokai praturtino ir pačios Adelės Žičkuvienės gyvenimą. 

Iš Salantų krašto kilusią, šaknis uostamiestyje įleidusią 73-jų žurnalistę Adelę Žičkuvienę savitai paviliojo jūra: rengdama publikacijas leidiniams „Lietuvos žvejys“, „Klaipėdos“ priedui „Mūsų jūra“, ji tapo tarsi metraštininke. Visam gyvenimui jai įstrigo susitikimai su prieškario jūrininkais, buriuotojais, išblaškytais po pasaulį, tačiau meilės Baltijai ir Klaipėdai po ilgo laiko parvestais į gimtinę. Tie susitikimai, virtę apybraižomis, nugulė į A. Žičkuvienės knygą „Jūra ir likimai“.

Užkopė ligi NASO mokslininkų

„Jie patys, gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kanadoje, Šveicarijoje, mane susirado. Iš pradžių galvojau: kaip aš, nemokėdama anglų kalbos, galėsiu bendrauti su tokiomis garsenybėmis, bet jie kuo puikiausiai kalbėjo savo tėvų kalba. Toks buvo Kanadoje įsikūręs Bronys Stundžia – visuomenės veikėjas, nusipelnęs Lietuvos buriuotojas ir Lietuvos buriuotojų sąjungos garbės narys, iš kurio daug sužinojau apie prieškario Klaipėdos buriuotojų bendruomenę. Jis mėgdavo buriuoti su savo bičiuliu poetu Saliu Šemeriu“, – į prisiminimus paniro A. Žičkuvienė.

O susitikimas su garsiu Šilutės apylinkėse, Vainute, gimusiu, po karo Jungtinių Amerikos Valstijų NASO sistemoje dirbusiu mokslininku okeanografu, Neapolio, kur jaunystėje mokėsi, universiteto jūrinių mokslų daktaru Povilu Almiu Mažeika, tapo abipuse ilgalaike bendryste.

„1939-ųjų lapkritį jis plaukė grūdus gabenusiu laivu „Kaunas“, kurį torpedavo vokiečių povandeninis laivas. Tuo metu  P. A. Mažeika  budėjo vairinėje. Kai laivas pradėjo skęsti, jūreiviai šoko į vandenį – įgulą išgelbėjo olandų žvejų laivas“, – kalbėjo knygos autorė.

Iššūkis – kremuoti palaikus

A. Žičkuvienės žodžiais, šis žmogus mokslo aukštumų siekė emigracijoje. Prieškariu studijavęs Italijoje, mokslus baigė JAV ir tapo garsiu okeanografu: dalyvavo 7-ose okeanografinėse ekspedicijose, parašė daugybę straipsnių. Buvo Lietuvos jūrininkų išeivijos draugijos vicepirmininkas, vėliau – pirmininkas. Jį domino Baltijos jūra, tyrinėjo jos sroves ir parašė vadovėlį „Baltijos jūros hidrodinamika“, šią knygą išleido Lietuvoje.

„Nujausdamas artėjant savo gyvenimo pabaigą, P. A. Mažeika prašė manęs pasirūpinti, kad jo palaikus kremuotų ir palaidotų jūroje. Man tai buvo didžiulis iššūkis: 2004-ieji metai, oficialaus kremavimo dar nebuvo. Mano duktė Jurgita tuomet mokėsi IV kurse Kauno medicinos universitete, kur buvo senas krematoriumas. Sakau, vaikeli, gal galima kaip nors jį užkurti. Ji suderino su instituto rektoriumi, šis davė leidimą. Turbūt tai buvo paskutinis kartas, kai tas krematoriumas veikė. Vėliau atvyko velionio artimieji, ir su „Šakių“ mokomuoju laivu išplaukėme kremuotus palaikus nuleisti į jūrą“, – kalbėjo  A. Žičkuvienė.

Bandė įkurti „atsarginę“ Lietuvą

Iš P. A. Mažeikos A. Žičkuvienė sužinojo apie tautiečių bandymą įkurti Lietuvos koloniją Britų Hondūre: „Jie trise su keliautoju, geografu, visuomenės veikėju Kaziu Pakštu, kurį delegavo į Britų Hondūrą, ir matematiku Ignu Salduku po karo pradėjo rūpintis lietuvių tautos išlikimu pasaulyje, tačiau ilgainiui suprato, kad tai nėra taip paprasta įgyvendinti.  Apie tai rašė Amerikos laikraštis „Draugas“. Buvo labai įdomu išgirsti šią „atsarginės“ Lietuvos istoriją iš pirmų lūpų. Apie viltį,  kuri spurdėjo šių trijų lietuvių širdyse“, – patikino pašnekovė.

Jai teko patirti ir laiko išbandžiusios dviejų klaipėdiečių draugystės pavyzdį: Italijoje jūreivystės mokslus baigęs Narcizas Prielaida, dirbęs Lietuvos ambasadoriumi Šveicarijoje, atkūrus nepriklausomybę, pasisiūlė talkinti Lietuvai. 

„Labai įstrigo ir N. Prielaidos susitikimas po 57-erių metų su jo vaikystės draugu Zenonu Šidlausku, kuris buvo ištremtas į Sibirą. Susitiko pamėgtoje vaikystės vietoje – ant molo, kur baltasis švyturys. Kaip du berniukai, kažkada svajoję tapti jūrininkais“, – akcentavo A. Žičkuvienė.

Vakarojimai su Pauliumi Širviu

Gyvenimas Adelę, dar Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų pirmųjų kursų studentę, buvo suvedęs ir su poetais Pauliumi Širviu, beje taip pat buvusiu jūrininku, bei Antanu Jonynu.

„Bendrabučiais neakivaizdininkų neaprūpindavo, tad, atvykus į sesijas, reikėdavo ieškotis kampo patiems. Atsimenu: buvo žiemos sesija, su dar dviem draugėmis klaipėdietėmis sužinojome, kad Rašytojų sąjungos namuose yra laisvas kambarys. Komendantė pasakė, kad čia dažnai mėgsta užsukti Paulius Širvys su neregiu poetu Antanu Jonynu. Praėjo para, į duris – beldimas. Atidarėm – stovi dviese, žandai įraudę. Klausia: iš kur jūs? Pasakėme, kad esam klaipėdietės, labai apsidžiaugė, nes ir pats P. Širvys tuo metu „ėjo į jūrą“. Išsitraukė buteliuką, papjaustė lašinių ir ligi paryčių dainavo lopšines“, – prisiminė A.Žičkuvienė.

Kitą vakarą – tas pats, ir taip kartojosi 4–5 vakarus. Linksmuoliai poetai įjunko užeiti ir rytais. „O mums – egzaminai ant nosies. Vieną rytą sakau: einu skolintis pinigų, neturime, ko valgyti.Po valandos P. Širvys jau stovi prie durų su „rezgiu“, o jame – puskepalis forminės duonos, ringė kepeninės dešros ir butelis „vaisiuko“ – pigiausio vaisių vyno. Čia jums pusryčiams, mergaitės, atleiskit, daugiau nieko negaliu, pasakė. Ir taip, kol baigėsi sesija, – visaip gudraudavom, kaip išvengti tų susitikimų, kurie buvo įdomūs, bet gaišino mūsų laiką“, – kalbėjo Adelė.

Iškilo gimtinės prisiminimai

Per vasaros sesiją P. Širvį dar susitiko ledainėje prie Gedimino kalno: „Kur ten valgysi ledus, – gėrėm pigų vyną, o P. Širvys visą laiką deklamavo savo eiles – labai išraiškingai, balsas toks prikimęs. Buvo vienišas, bet labai šiltas nuoširdus žmogus. Kažkaip jam patikome: gal, kad buvome klaipėdietės, o gal, kad visi neturtingi, kaip tos bažnyčios pelės“, – svarstė A. Žičkuvienė.  Paskutiniame kurse su draugėmis geriant kavą sužinojo, kad P. Širvys mirė. „Buvo labai gaila. Ir kaskart, vaikščiojant po Vilniaus senamiestį, atrodo, sugrįžtu į jaunystės dienas, prisimenu susitikimus su įstabiu žmogumi ir mylimu poetu P. Širviu“, – atviravo pašnekovė.

Prisiminimai atveda A. Žičkuvienę ir į gimtųjų Salantų apylinkes, kur ji, kilusi iš Dvarčininkų kaimo, ankstyvoje vaikystėje  netekusi abiejų tėvų, mokėsi Salantų internatinėje mokykloje. Iš ten kelias ją visam nuvedė į Klaipėdą.

„Mane auginusi teta Petronėlė Mišeikytė iš karoliukų verdavo rožančius, juos parduodavo, o iš sutaupytų pinigų fundavo ligi šiol Salantų bažnyčios šventoriuje tebestovintį rūpintojėlį“, – vieną epizodų atskeidė A. Žičkuvienė. 

Pasivadinusios Dviejų žemaičių pseudonimu, ji kartu su dar viena iš Salantų krašto kilusia kolege prieš porą metų išleido bendrą gimtinės prisiminimais sušildytą knygą „Išdraskytų lizdų gandrai: pyliavos bylos pėdsakais“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas