|
|
|
Feliksas Vincentas Tiškevičius – šeimos rezidencijos ir kurorto Palangoje kūrėjas
Grafai Tiškevičiai Palangos dvarą valdė nuo 1824 iki 1940 metų. Iš pradžių tai buvo antraeilė valda, nes pagrindiniai šeimos dvarai plytėjo Vilniaus gubernijoje. Palangos reikšmė išaugo Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) pradėjus kurti kurortą, o nuolatine šeimos rezidencija tapo po 1892 m., dvarą paveldėjus grafui Feliksui Vincentui Tiškevičiui (1869–1932). Feliksas Vincentas Tiškevičius gimė 1869 m. liepos 19 d. Lentvaryje, o rugpjūčio 17 d. buvo pakrikštytas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Peterburge baigęs vidurinę ir karo inžinerijos mokyklą, tarnavo Rusijos armijos 1-ajame Kaukazo inžineriniame pulke. 1892 m. paveldėjęs Palangos dvarą su 9 tūkst. 504 ha žemės, išėjo į atsargą. Netrukus Poznanės kunigaikštystės Noištato mieste (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką ir visą savo gyvenimą paskyrė šeimai, jos gerovei. Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai pasirinko Palangą. Anot jų sūnaus Alfredo, pasirinkimą lėmė motina, kuriai labai patikęs vaizdingas pajūrio kraštovaizdis. Senoji dvaro sodyba, tapusi besikuriančio kurorto centru, netenkino jaunųjų savininkų poreikių ir užmojų. Todėl jie nutarė pasistatyti naują šeimos rezidenciją – arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno, pagal vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno projektą 1895–1897 m. iškilo ištaigingi dviaukščiai dvaro rūmai, kuriuos papuošė kartušai su Tiškevičių ir Lonckių giminių herbais, iš tolo pasakančiais, kas yra šios valdos šeimininkai. Rūmuose buvo įdiegti naujausi tuo metu pasiekimai: įrengti centrinis šildymas, kanalizacija, šiltas vanduo, tarnybinis liftas. Interjeras buvo subtilus ir skoningas. Kambarius puošė paveikslai, graviūros, grafų Tiškevičių giminės atstovų portretai, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, antikvariniai laikrodžiai, rytietiški kilimai, gobelenai, veidrodžiai auksuotuose rėmuose, sienų ir lubų lipdiniai, marmuro židiniai, bronzos, krištolo ir mediniai sietynai, Liudviko XVI ir ampyro stiliaus baldai. Rūmuose grafai įsirengė biblioteką, kurioje sukaupė per 3 tūkst. tomų knygų įvairiomis kalbomis ir šeimos archyvą. Bibliotekos knygas išduodavo skaityti ir vilose apsistojusiems vasarotojams, o šeimos archyve saugojo artimųjų ir pas grafus vasarojusių garsių asmenybių, tokių, kaip rašytojo Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus ir poeto dramaturgo Liucijono Rydelio, laiškus. Rūmus 1897–1899 m. apsupo apie 60 ha parkas, kurį sukūrė prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė Eduardu ir belgų dendrologu Beisanu de Kulonu. Jame buvo pasodinta apie 2 tūkst. vietinių bei introdukuotų medžių ir dekoratyvinių krūmų. Čia taip pat buvo gausu mažosios architektūros statinių – pavėsinių, paviljonų, fontanų, o taip pat klasikinių skulptūrų ir iš Paryžiaus parvežtų meniškų vazų, kuriose augo palmės ir gėlės. Parke grafai įsirengė rožyną, teniso aikštyną, o netoli tvenkinio apie 1907–1912 m. pastatė Paryžiuje išlietą Švč. Jėzaus Širdies skulptūrą. Įkūrę šeimos rezidenciją, abipus Vytauto gatvės stovėjusią senąją dvaro sodybą grafai paliko kurorto poreikiams. Senuosiuose rūmuose vasaromis apsistodavo giminės ir artimieji.
Kitapus gatvės stovėjęs J. Tiškevičiaus statytas medinis kurhauzas tapo augančio kurorto centru ir mėgstamiausia vasarotojų lankymosi vieta. Todėl Feliksas Vincentas kurhauzą XIX a. pab. praplėtė, pristatė mūrinę dalį. Jame veikė viešbutis, restoranas, skaitykla, cukrainė, žaidimų salės, vyko šokių vakarai, koncertai, vaidinimai, buvo rodomas kinas, o 1905 m. atidarytas informacinis biuras, kuriame privalėjo užsiregistruoti visi atvykę poilsiautojai. Čia buvo renkama kurorto rinkliava, išduodami mokami leidimai į Tiškevičių parką ir rūmus, kurhauzo parką, paplūdimį. Tarp kurhauzo ir jūros Feliksas Vincentas XIX a. pab.–XX a. pr. pastatė vilas „Komoda“, „Sofija“, „Jūros akis“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Mahorta“ ir kt. Dalį jų pavadino H. Senkevičiaus literatūros kūrinių herojų vardais: „Danuta“, „Uršula“, „Basia“, „Zbyšek“. Arčiausiai jūros tilto stovėjusioje viloje atidarė kavinę. Joje galima buvo pasimėgauti ledais, pyragėliais, desertais, išgerti puodelį kavos, arbatos, kakavos arba rūgpienio, kurį kurorto gydytojai rekomendavo gerti karštomis dienomis ir prasidėjus nuovargiui. Felikso Vincento laikais paplūdimys buvo įrengtas pagal geriausius užsienio pavyzdžius. Pliaže stovėjo suolai, pavėsinės, stacionarios persirengimo kabinos, arklių traukiami maudyklių nameliai, kuriuos vasarotojų maudymuisi raitas važnyčiotojas nutempdavo į jūrą, o baigus maudytis – partempdavo į krantą. Paplūdimys buvo pradėtas skirstyti dalimis: į bendrąjį ir moterų pliažus. Nuo 1892 m. tik poilsiautojų reikmėms grafas paliko jūros tiltą, kurio pradžioje įrengė pavėsinę. Tiltas tapo užgimstančio kurorto simboliu, vasarotojų pasivaikščiojimo ir saulės palydų vieta. XIX a. pab. kurorte grafas įrengė elektros jėgainę, kuri tiekė elektros energiją vasarnamiams, kurhauzui ir jo parkui apšviesti. 1902 m. prie jūros pastatė restoraną „Undinė“, dalis kurio stovėjo ant polių jūroje, o kita – krante. Jis įrengė maudykles su marmurinėmis voniomis ir pašildytu jūros vandeniu bei specializuotas gydyklas, kuriose buvo teikiamos įvairios paslaugos (masažas, soliariumas ir pan.). 1910 m. išgręžė pirmąjį Palangoje 230 m gylio artezinį šulinį, į kurhauzą ir vilas nutiesė vandentiekį, kuris aprūpino kurortą geresniu geriamuoju vandeniu. Į romantine Birutės ir Kęstučio meilės istorija bei gydomosiomis savybėmis garsėjančią vasarvietę nuo XX a. pr. atvykdavo vis daugiau vasarotojų. Jais rūpintis buvo pavesta 1905 m. įkurtai Direkcijai, o 1909 m. grafas suteikė Palangai kurorto teises. Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo elitinis ir brangus kurortas, kuriame kurortinis sezonas trukdavo porą mėnesių. Per tą laiką vasarotojai turėdavo pakankamai geras sąlygas pailsėti, pasigydyti ir papramogauti, o palangiškiai – užsidirbti pragyvenimui rudens, žiemos ir pavasario sezonams. Taip Felikso Vincento sumanumo ir investicijų dėka buvo įgyvendinta jo tėvo svajonė: Palanga iš žvejų ir žemdirbių kaimo tapo patraukliu ir prestižiniu kurortu. Lenkų spaudoje ji buvo reklamuojama kaip vienintelis lenkų kurortas prie Baltijos jūros, turintis visas galimybes tapti bajorijos ir šviesuomenės vasaros sostine. Antanina Sofija ir Feliksas Vincentas Tiškevičiai buvo giliai tikintys katalikai, įvairiais būdais stengęsi stiprinti Palangoje krikščioniškąsias tradicijas. Birutės kalno šlaite 1898–1900 m. jie įrengė lurdo grotą, kuriai specialiai iš Prancūzijos Lurdo parvežė Švč. Lurdo Marijos skulptūrą. 1898–1907 m. grafai rėmė naujos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statybą, kuriai paskyrė statybinę medžiagą ir paaukojo trečdalį reikalingų lėšų – 30 tūkst. aukso rublių. Prie rūmų 1907–1908 m. pristatė koplyčią, o 1913 m. gavo Popiežiaus leidimą laikyti joje šv. Mišias ir kitas pamaldas, priimti Švenčiausiąjį Sakramentą.
Siekiant patenkinti kultūrinius vasarotojų poreikius, vasarą kurorte gastroliuodavo pakviesti lenkų artistai, parke ir pajūryje grodavo iš Varšuvos atvykęs pučiamųjų orkestras, kurhauze veikė biblioteka-skaitykla. Vaidinimai ir koncertai vykdavo kurhauzo salėje, vaidinimams pritaikytame prekių sandėlyje prie jūros tilto, kuriame 1899 m. rugpjūčio 8 d. buvo surengtas ir pirmasis viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Vėliau šalia kurhauzo, Vasaros estrados vietoje, Feliksas 1907 m. pastatė 600 vietų Vasaros teatrą, o jam po metų sudegus, įrengė perpus mažesnį teatrą. Antanina Sofija ir Feliksas Vincentas susilaukė 10 vaikų. Dauguma jų gimė Palangoje, kiti Posadove ir Krokuvoje. Iš jų užaugo 4 sūnūs ir 5 dukros, o amžiaus skirtumas tarp vyriausio ir jauniausio vaiko siekė 19 metų. Vyriausius sūnus Jonušą Mariją ir Feliksą įsisūnijo Antaninos Sofijos brolis Stanislovas Antanas Ignotas Lonckis (1866–1937). Jiedu tapo Tiškevičiais-Lonckiais ir dėdei mirus paveldėjo Poznanės krašte Posadovo ir Nove Miasto majoratus. Ekonominę Tiškevičių galią smarkiai pakirto 1917 m. Rusijos revoliucija ir Lietuvos žemės reforma. Po revoliucijos šeima neteko Baltojoje Rusioje turėtų valdų, o vykdant žemės reformą Tiškevičiams buvo palikta tik 300 ha žemės Vilimiškėje ir Virkštininkuose (Vydmantuose). Palangoje jiems liko senoji ir naujoji dvaro sodybos, o kita dalis buvo nusavinta arba išpirkta. Stengdamasis išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus ir pensijas tarnautojams ir darbininkams, grafas buvo priverstas pardavinėti vilas, žemės sklypus kurorto zonoje, dirbamą žemę. Pasiligojęs Feliksas Vincentas išvyko gydytis į Paryžių, kuriame po sunkios ir ilgos ligos 1932 m. balandžio 14 d. mirė. Po grafo mirties dvarą valdė žmona kartu su sūnumi Stanislovu Marija. Dėl gerokai sumažėjusių pajamų dvarą ir tarnautojus išlaikyti darėsi vis sunkiau. Vien rūmams šildyti žiemą per dieną reikėdavo mažiausiai 3 vežimų malkų. Bandydama gauti papildomų pajamų, grafienė kurortiniam sezonui priimdavo vasaroti dvarininkus ir kunigus, o prieš Antrąjį pasaulinį karą rūmuose atidarė mokamą pensionatą, kuriame poilsiaudavo Lenkijos ambasados Kaune ir konsulato Klaipėdoje personalas. Gyvenimo lygiui vis smunkant, ji planavo su sūnaus Stanislovo Marijos šeima persikelti gyventi į Poznanės kraštą pas vyresniuosius sūnus Jonušą Mariją ir Feliksą Tiškevičius-Lonckius. Todėl 1938 m. grafai pradėjo derybas su Lietuvos valdžia dėl dvaro sodybos pardavimo-pirkimo sąlygų, siūlydami rūmus paversti Lietuvos Respublikos Prezidento vasaros rezidencija. Su miesto savivaldybe jie derėjosi ir dėl kurhauzo pardavimo.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugpjūčio 15 d. Antanina Sofija su sūnaus Stanislovo Marijos šeima lankėsi Lenkijoje. Rugsėjo 17 d. į karą įsijungus Sovietų Sąjungai, jie persikėlė į Londoną. Palangą valdyti pasiliko 1938 m. iš Prancūzijos grįžęs Sorbonos universiteto Tarptautinių santykių instituto diplomantas, jauniausias sūnus Alfredas Marija (1913–2008), 1939 m. tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir baigęs joje puskarininkių mokyklą. Sovietams okupavus Lietuvą, jis su žmona Liudvika ir Kaune 1940 m. gimusiu sūnumi Adomu Marija pasitraukė į Lenkiją ir likusį gyvenimą praleido Varšuvoje. Karas ir pokario įvykiai Tiškevičių šeimą išblaškė po pasaulį. Antanina Sofija su sūnaus Stanislovo Marijos šeima emigravo į Kanadą ir mirė 1953 m. Monrealyje. Po jos mirties Stanislovas Marija persikėlė į San Franciską, dirbo JAV Kongreso bibliotekoje. Į JAV atvyko ir jo vyriausias brolis Jonušas Marija, apsigyvenęs Santa Barbaroje Kalifornijoje. Kitas brolis Feliksas liko gyventi Anglijoje. Jų seserys Marija Teresė Irena Gabrielė, Kristina Marija ir Antanina dar tarpukariu anksti mirė dėl ligų. Sesuo Alicija Marija žuvo 1944 m. per Varšuvos sukilimą. O Sofija Marija, tapusi Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos vienuole seserimi Imakulata, didesnę gyvenimo dalį praleido Romoje, kurioje ir palaidota. Vieninteliam Alfredui Marijai buvo lemta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sugrįžti į Palangą. Atgavęs Lietuvos pilietybę ir jam priklausančią valdos dalį, rūmus ir parką padovanojo valstybei. Įvertindama grafų Tiškevičių šeimos nuopelnus Palangai, miesto taryba 1997 m. liepos 13 d. Alfredui Tiškevičiui suteikė Palangos miesto Garbės piliečio titulą. Šiandien Palangos grafų Tiškevičių šeimos liniją tęsia po pasaulį išsibarstę Alfredo Marijos, Stanislovo Marijos ir Felikso palikuonys.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
