Dar nenudžiūvę paveikslai parodoje, varvantys aliejiniai dažai ant drobės, psichologijos studijos, iškeistos į dailės pažinimą, – menininkų pasaulyje niekada nebūna nuobodu ir nedvelkia rutina. Dailę studijuojanti kretingiškė Živilė Sabaliauskaitė teigia, kad menininkas turi tobulėti kasdien – jis neturi laiko nuobodžiauti.

Dailininkė Živilė Sabaliauskaitė pasakojo, kad ketvirtame studijų kurse dėstytojai nebesako pastabų ir nebara už klaidas. „Jie tiesiog nori, kad būtume kūrybingi ir būtume savimi“, - sakė menininkė.

„Kartais galvoju – iš kur tie mano ir brolio meniniai polinkiai. Aš tapau, studijuoju dailę. Brolis mokykloje grojo, buvo įkūręs muzikinę grupę, dabar vadovauja įmonei, kuri įrašinėja dainas, reklamuoja ir rengia renginius, gamina lankstinukus. Rodos, šeimoje nėra menininkų – tėvai gydytojai, senelė buvo buhalterė. Viskas tikslu ir rimta. Galbūt dėl meninių polinkių „kaltas“ auklėjimas – tėvai visada mus leido reikštis, užsiimti mėgstama veikla“, - svarstė menininkė.

Stiprų potraukį tapti profesionalia menininke Ž.Sabaliauskaitė pajautė ne būdama Kretingos dailės mokyklos moksleivė, o tik pradėjusi studijuoti psichologiją Kaune.

„Mokiausi, mokiausi ir pajaučiau, kad tai - visai ne tai, ko aš noriu. Mokslas pasirodė „sausas“, o mane traukė dailė“, - pasakojo pašnekovė.

Kaip tik tuo metu, prieš ketverius metus, Klaipėdos universitete buvo renkamas eksperimentinis dailės kursas Tapybos katedroje. Ž.Sabaliauskaitė net nesuabejojo, kad ten – jos vieta.

„Greitai pripranti prie naujo gyvenimo būdo – parodos, dailės plenerai, paskaitos su garsiausiais Lietuvos dailininkais. Vasarą dažnai leisdavom laiką dailininko ir dėstytojo Lino Julijono Jankaus sodyboje. Atsikeli anksti ryte, pasiimi drobę, dažų ir trauki per kaimą, kur tik akys užmato. Taip romantiškai gimsta paveikslai su peizažais“, - kalbėjo Ž.Sabaliauskaitė.

Tapybos darbai menininkės namuose ilgai nesisvečiuoja. Juos autorė padovanoja, parduoda, atiduoda į universiteto pavyzdinį fondą.

Ž.Sabaliauskaitė tapo didelio – iki 1 metro formato - drobes ir tik aliejiniais dažais. „Daugelis sako, kad aliejiniai dažai yra jau pasenusi technika. Tačiau man patinka jais tapyti, norėčiau ir ateityje kurti aliejines drobes, kuriose perteikčiau ne realybę, o abstrakcijas“, - sakė menininkė.

Pasak jos, menininko stilius susiformuoja per ilgą laiką. Jį lemia ir charakterio savybės, požiūris į pasaulį, patirtis. „Galima norėti tapyti kaip Salvadoras Dali. Gali jį kopijuoti, bet vis tiek tą patį paveikslą nupieši savotiškai, taip, kaip būdinga tik tau vienam“, - tikino dailininkė.

Ji nori išbandyti keletą tapybos stilių, kad pati tvirtai apsispręstų, kas geriausiai sekasi ir yra arčiausiai širdies. Ž.Sabaliauskaitė ketina tapyti abstrakcijas – jos stilingos, puikiai perkamos. „Reikia išbandyti visus stilius, kad žinotum, kur esi stipriausias. Dailėje, kaip versle ir bet kuriame kitame darbe, turi dieną ir naktį dirbti bei tobulėti, jei nori ką nors pasiekti“, - sakė Ž.Sabaliauskaitė.

Jos nuomone, tik geri menininkai gali pragyventi tapydami ir nedirbdami kito darbo. „Pleneruose sutinku dailininkų, kurių paveikslai vertinami dešimtimis tūkstančių litų. Jų darbų trokšta turtingi ir stilingi žmonės. Tikiuosi, kad ir man pavyks būti gera ir vertinama dailininke“, - kalbėjo menininkė.

Susitikimai pleneruose ir kūrybinės dirbtuvės jai įkvėpimo duoda visiems metams į priekį. Garsūs menininkai negaili jai patarimų, pagyrimų ir vienos kitos pastabos. „Mokaisi stebėdamas ir dirbdamas. Neieškau siužetų. Įkvėpimas ateina savaime, kai pamatai kitų menininkų darbų. Tačiau nekopijuoju. Pasižiūriu, tačiau dirbu vis vien pagal savo principus“, - pasakojo Ž.Sabaliauskaitė.

Ji vis dar nedrįsta su drobe ir dažais pasirodyti Kretingoje. „Neatsipalaiduoju. Išvažiuoju į kokį plenerą, ten atsipalaiduoju ir leidžiuosi kūrybos keliais. Kokių tik Lietuvos miestų nesu įamžinusi, o Kretingos – ne. Bet juk dar yra laiko“, - pažadėjo Ž.Sabaliauskaitė.

• Rašyti komentarą (0)