Po 37 ugniagesio darbo metų atsisveikino su kolegomis

Braukdamas susijaudinimo ašaras, M.Vaškyla sakė: visada suvirpės jo širdis, išgirdus ugniagesių automobilio sirenas.

Martynas Vaškyla šventės dieną kalbėjo, kad 37 jo darbo metai Kretingos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje lėkte pralėkė. Ne viename dideliame gaisre dalyvavęs vyras sakė ugniagesių darbo prisiminimų niekuomet nepamiršiąs.

Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Gintaras Bruzdeilinas pareigūnų vardu padėkojo M.Vaškylai už sąžiningą ir atsakingą darbą.

M.Vaškyla, paragintas giminaičio, Kretingos priešgaisrinėje tarnyboje įsidarbino 1970 metų rugpjūčio 1 dieną. „Visus tuos metus kovojau su ugnimi. Pamiršti per gaisrą patirtų išgyvenimų neįmanoma“, - kalbėjo M.Vaškyla. Jis teigė, kad pradėjęs dirbti ugniagesiu po didesnių gaisrų norėdavęs mesti šį sunkų darbą. Tačiau jis neatsispyrė ekstremalaus darbo traukai, kuomet per trumpą laiką reikia greitai susiorientuoti, nuspręsti, kokių veiksmų imtis.

M.Vaškyla dirbo ugniagesiu dar tuomet, kai pareigūnai neturėjo kvėpavimo aparatų, vilkėjo brezentiniais rūbais, kurie sustingę šaltyje nesilankstydavo, o lūždavo.

M.Vaškyla per savo darbo metus ne kartą dalyvavo dideliuose gaisruose. Jis pamena, kaip Plungėje teko gesinti karinio dalinio degančius rūsius. „Gaisre išbuvome 12 valandų, kiekvienas sunaudojome po 8 deguonies balionėlius. Buvo labai sunku“, - prisiminė M.Vaškyla. Kitas jo atmintyje išlikęs gaisras buvo kilęs 1974 metais poilsio namuose „Gintaras“, Palangoje. „Pradėjome gesinti 20.30 val., o baigėme 8.30 val.“, - sakė M.Vaškyla.

Per ilgametį darbą vyras iš ugnies išnešė aštuonis žmones. Anot jo, retai išgelbėtieji už gyvybę padėkodavo ugniagesiams, dažniau jie yra į nelaimę patekusių žmonių apšaukiami, kaltinami.

Martynas Vaškyla (penktas iš kairės) atminčiai nusifotografavo su pamainos pareigūnais, kuriems vadovavo, viršininkais ir kolegomis.

M.Vaškyla atsimena, kaip gelbėjo septynių mėnesių kūdikį. „Apvyniojau rankšluosčiu, vaikelis ėmė kosėti. Buvom trečiame namo aukšte. Iškišau vaiką pro langą ir šaukiau pagalbos. Tuomet gavęs iš kolegos virvę, ja aprišau kūdikį ir taip pro langą nuleidom į apačią“, - patirtais įspūdžiais dalinosi pašnekovas.

Vyrui iki šiol akyse stovi vaizdas, kaip iš Voveraičiuose degančio namo jis su kolega išnešė dviejų vaikų – vieno beveik dvejų metų amžiaus ir kito, sulaukusio devynių mėnesių, – sudegusius kūnus.

„Metai pralėkė lėktinai“, - šventės dieną sakė M.Vaškyla. Per darbo metus vyras atmintinai žinojo, kokiais keliais geriausia važiuoti į gaisrą, kur - artimiausi vandens telkiniai.

M.Vaškyla sakė su pamainos pareigūnais jautęsis kaip šeimoje, draugiškai sugyvenę.

Tapęs pensininku M.Vaškyla žadėjo laiką leisti savo malonumui, padirbėti ūkyje. Tačiau ugniagesių darbo nepamiršiąs. „Išgirsiu sireną ir galvosiu, ar ne mano vyrai važiuoja. Man darbas tarsi įaugęs į kraują“, - susigraudinęs kalbėjo M.Vaškyla.

• Rašyti komentarą (4)