|
Kėnis puošia aplinką
Kretingoje, prie DnB Nord banko auga keletas kėnių. Mažiau nusimanančiam apie augalus atrodo, jog tai eglės su ant šakų sudygusiomis sėklomis.
Pasak Kretingos miškų urėdijos informatikos specialistės Gražinos Banienės, tai ne sudygusios sėklos, o seni nubyrėję kėnio kankorėžiai. Vėliau nukris ir kankorėžio šerdis. - Kėnių kankorėžiai auga į viršų. Kartais paukščiai išlesa kankorėžio vidurį, ir tada jie atrodo dar įspūdingiau ,- sakė G.Banienė. Pasak pašnekovės, kėnių sėklos turi sparnelius, ir vėjui lengva jas išnešioti. Tačiau iš sėklų medžiai auga ilgai, juos geriau auginti iš šakelių. Kėnis – parkų, skverų, erdvių sodybų medis. Kėniai nuo eglių skiriasi plokščiais, dažniausiai nedygiais spygliais. Kėnių kankorėžiai auga statmenai į viršų ir prinokę nubyra, nenukritę išbarstydami sėklas ir žvynelius. Daugiausiai kėniai pradeda derėti vėlai – sulaukę 20 – 30 metų amžiaus. Kėniai užauga aukšti, todėl įžiūrėti jų kankorėžius 10 – 15 metrų aukštyje – sunku. Nors, pavyzdžiui, korėjinio kėnio (Abies koreana) ir gana jauni medeliai išaugina kankorėžius. Jie labai tinka auginti vidutinio dydžio soduose. Kėnis (Abies) priklauso pušinių šeimai. Daug pušinių šeimų yra retos ir nykstančios. Tokių yra ir tarp kėnių genties rūšių. Raudonojoje knygoje nykstančių pasauliniu mastu yra 32 kėnių rūšys. Kėniai auga vidutinio klimato juostos šiauriniuose miškuose ar spygliuočių miškuose, tropikų kalnų miškuose bei miškuose, giraitėse ir krūmynuose palei Viduržemio jūrą. Kadangi Abies genties spygliuočiai gamtoje daugiausia auga aukštai virš jūros lygio, jie yra atsparūs šalčiui. Daug Kinijos, Himalajų, Šiaurės Amerikos kėnių rūšių išgyvena vėsioje ir drėgnoje aplinkoje. Kartais kėniai auginami parduoti kaip Kalėdų eglutės. Prieš sėjant kėnių sėklas patariama apie tris savaites palaikyti 3 laipsnių C temperatūroje. Sėklos sėjamos šviežios, nes ilgiau laikant labai sumažėja daigumas.
|