Broliui pranciškonui žalčiai ir gyvatės – vieni gražiausių ir paslaptingiausių gyvūnų

Kretingos katalikų parapijos klebonui, broliui pranciškonui Evaldui Daruliui gyvatės ir žalčiai yra patys gražiausi ir paslaptingiausi gyvūnai. Nebe pirmus metus brolis pranciškonas augina kukurūzinį žaltį – Pietų Kanados roplį, kurį padovanoję labai gerai Evaldą pažįstantys žmonės, įsitikinę, kad jų dovana broliui pranciškonui tikrai patiks.

Kretingos katalikų parapijos klebonas, brolis pranciškonas Evaldas Darulis kukurūzinį žaltį augina nebe pirmus metus ir yra gerai perpratęs roplio elgesį.

Atėjęs į pašnekesį Evaldas Darulis žaltį iškratė iš abito rankovės. Gerai išstudijavęs šių roplių ir, beje, gyvačių judesius, Evaldas Darulis gerai žino, už kurios vietos galima roplį imti, kas jam patinka ir kas – ne.

Evaldas Darulis pripažino, kad dovana – žaltys - jam buvęs didelis netikėtumas. “Galvojau, kaip reikės jį išlaikyti, kaip maitinti. Man nelabai priimtinas žalčių maitinimo būdas – kukurūziniai žalčiai ėda tik peles. Tad ir mąsčiau: ar pačiam reikės peliukus auginti, ar surasti, kur jų nusipirkti, ar teks pradėti juos gaudyti”, - apie pirmuosius rūpesčius, gavus žaltį dovanų, kalbėjo brolis pranciškonas.

Tačiau problema buvo išspręsta - jis savo augintiniui perka šaldytus peliukus, kurių parūpina viena Vakarų Lietuvos regiono bendrovė.

Dabar jau dvejus metus vienuolyno celėje gyvenantis kukurūzinis žaltys nėra pirmasis Evaldo Darulio augintinis, – prieš dabartinį įnamį brolis pranciškonas turėjo kukurūzinio žalčio patelę. Tai ir buvusi pirmoji draugų dovana. O kad patelė viena neliūdėtų, jai Evaldas Darulis surado draugą, – dabartinį augintinį brolis pranciškonas taipogi gavo dovanų.

Porelė, pagal šeimininko pasakojimus, visuomet būdavusi kartu: ir po terariume įtaisytu medžiu, ir baseinėlyje. Patelė buvo padėjusi 12 kiaušinių, kuriuos Evaldas Darulis atidavė peles tiekiančios bendrovės specialistams.

Evaldas Darulis apgailestauja, kad kukurūzinio žalčio patelė neatlaikė žiemos periodo – jai sutriko virškinimas, ir niekas ropliui nebepadėjo. Nors žalčio patelei sunegalavus brolis pranciškonas tarėsi su specialistais, kaip roplį gydyti. Tuomet žalčio patelei buvo paskirta vitaminų.

Kukurūziniai žalčiai žiemoja du-tris mėnesius. Prieš tai jį reikia gerai pamaitinti. Svarbiausias žalčio globėjo rūpestis – pasirūpinti tinkama žalčiui laikyti temperatūra, kuri turi būti ne mažesnė kaip 25 laipsniai šilumos.

Evaldui Daruliui patinka stebėti, kaip jo augintinis praryja šaldytą pelę - tuomet žalčio žandikauliai tarsi išsiveria. Įdomu stebėti, ir kaip maistas slenka žalčio viduriais. Tuštinasi žaltys vėlgi labai įdomiai – pašalinęs vidurių turinį, žaltys pasitraukia pakėlęs uodegą, kad neišsiteptų.

Kukurūziniams žalčiams yra būdingas dėmėtas raštas, pagal kurį juos galima atskirti nuo kitų žalčių rūšių. Tačiau spalva gali skirtis. Evaldo Darulio auginamas žaltys yra gelsvai oranžinės spalvos, su ryškesnėmis tų pačių spalvų ir rudų atspalvių dėmėmis.

Ropliai augintiniai būna įdomūs ir savo elgesiu.

Žalčio patelė buvo triskart pabėgusi iš terariumo: vienąsyk jos uodega bekyšojo iš gėlių vazono, tad reikėję išrauti ir gėlę, antrąsyk brolis pranciškonas roplio, įsitaisiusio skalbinių dėžėje, vos neišskalbė, trečiąjį kartą gi žaltys naktį įropojo į lovą ir susirangė ant miegančio šeimininko pilvo. “Tik pajutau, kad pilvui šalta, - pasakojo brolis pranciškonas. – Dabartinis žaltys panašių dalykų dar nėra iškrėtęs”.

Ropliai, atvirkščiai negu, pavyzdžiui, šunys ar katės, šeimininkui nejaučia jokių sentimentų. Ropliui bet kuri gyva būtybė yra susijusi visų pirma su šiluma. Evaldas Darulis žino, kad auginti mūsiškąjį žaltį būtų daug sudėtingiau, kadangi pajutęs pavojų, išsigandęs toks žaltys išskiria nemalonų kvapą.

Brolis pranciškonas patyrė, jog laikyti žaltį yra gana patogu ir nesudėtinga. Ypač, kai darbo reikalais reikia išvykti ilgėlesniam laikui: prieš išvykstant žaltį svarbu pamaitinti, palikti jam vandens. Vieną kartą paėdęs žaltys be maisto gali išbūti savaitę ar net dešimt dienų.

Brolio pranciškono Evaldo Darulio tėvas – buvęs gyvačių medžiotojas. Jis miškuose gaudydavęs vadinamąsias juodąsias gyvates, kuriomis šerdavo kiaules. Tėvas Evaldo į mišką gaudyti gyvačių nesivesdavo, tačiau brolis pranciškonas atsimena, kaip kiaulės su apetitu tas gyvates ėsdavusios. Gyvatėmis kaimo žmonės kiaules šerdavo tam, kad šios geriau penėtųsi.

Evaldas Darulis kai tik turi progą, visuomet pasidžiaugia ropliais: tai miške pagauna mūsiškį žaltį, tai kokia proga pasitaiko kelionėse. Ne kartą ropliai yra Evaldui Daruliui ir įkandę.

“Matyt, įkąsdavo nenuodingi ropliai, - galvoja Evaldas Darulis. – Tik paskutinį kartą, kai roplys įkando per kelionę Italijoje, nuodus iščiulpiau, nors taip ir nežinojau, nuodinga ar ne buvusi gyvatė, nes nespėjau pamatyti”, - pasakojo brolis pranciškonas, iš esmės žinantis, kaip atskirti žaltį nuo gyvatės.

Daug smulkių dantukų turi ir jo augintinis, kuris ne kartą yra grybštelėjęs šeimininką.

Brolio pranciškono auginamas roplys yra jau metro ilgio, o kukurūziniai žalčiai gali užaugti iki dviejų metrų.

Sugavęs roplį, Evaldas Darulis jais tik pasidžiaugia ir po to paleidžia į laisvę. Taip jis būtų pasielgęs ir su dovanotaisiais žalčiais, tačiau tai jiems reikštų pražūtį. Todėl Evaldas Darulis ryžosi auginti dovanų gautą žaltį, nes į jo tėviškę – Pietų Kanadą - gyvūno sugrąžinti nėra galimybių.

• Rašyti komentarą (5)