- Negrybavau, nebe tas amžius - man jau 84-ti eina. Nebeturiu nė mašinos. Anksčiau pats vairuodavau savo moskvičių. Grybauti važiuodavom Endriejavo link. Daug grybų pažinojau, nebuvau nė išrankus – rinkdavau visokius: greta „kilmingųjų“ ir paberžes, ūmėdes, kazlėkus. Dabar besu vienas. Tų grybų nė nebereikia, nes jie - sunkiai virškinamas maistas.
Kazys Liepys:
- Prieš mėnesį buvau Joskaudų miškuose, nė musmirių tąsyk neradau. O dabar sesuo dažnai eina pagrybauti. Kiekvienąkart ji kažką parsineša – tai pilną krepšį gerų grybų, tai prastesnių. Man dabar ne tas galvoj, - nėra kada grybauti. Esu užkietėjęs žvejys. Kur meškerioju? Čia – tai jau mano paslaptis. Parašysit, visi supuls į tą vietą.
Robertas Daugintis:
- Buvau su draugu pirmadienį ir antradienį Žalgirio miškuose. Grybavome po tris valandas ir parsinešėm po pilną kibirą. Radom visokių grybų: raudonikių, baravykų, „slidokų“, šilbaravykių, lepšių. Aš pats grybų nevalau, mama sutvarko: ir pietus paruošia, ir dar užkonservuoja. Bet aš lieku be pietų, nes grybų išvis nevalgau – man jie neskanūs.
Daina Klapatauskienė:
- Nebuvau, nes nemėgstu grybauti. O valgyti grybus – skanu. Iš artimųjų irgi beveik niekas negrybauja: tėvų seniai nebeturiu, o vyras irgi tik retsykiais teišvažiuoja į mišką.
