|
|
|
Knyga „Nuorūka“ – dar vienas kretingiškės kūrybos klodas
Kretingiškės kūrėjos Lauros Galdikės vardas pirmiausia nuskambėjo rajono M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengus įsimintinų jos fotografijos darbų parodas „Nepalas. Kai kažko ieškoma, kažkas ir atrandama“ ir „Sparnuočiai“. Ji dar kuria gintaro papuošalus, savo tinklalapyje „Raudona linija“ dalijasi vidinio pasaulio įžvalgomis, o neseniai išleido ir savo pirmąją knygą „Nuorūka“. „Knyga gimė iš mano svajonės: nuo mažens mane lydėjo kūryba – rašiau eiles, jausdama, kad esu vedama tėkmės, kuriai atsiduodu. Ši knyga – apie gylį, raginimą sustoti, nes šiuolaikiniame skubos gyvenime labai reikia pauzių. Todėl ir skaityti šią knygą reikia lėtai. Ji ragina įsiklausyti ir girdėti tai, kas yra viduje. Ji skirta labiau moterims, nes šios per kasdienį lėkimą, buitį, darbą ir vaikus dažnai pamiršta save“, – akcentavo knygos autorė. Siužetas perteikia vienos merginos šokėjos Sofijos istoriją. Anksti netekusi motinos, ji siekia ją pažinti, atskleisti jos paveikslą, kuris išryškėjo merginos kelionėje per žmones, atėjusius į jos gyvenimą. Sofija siekia sužinoti savo šaknis ir jų paieškos atveda ją į Monrealį ir veda ją per ženklus ir simbolius, kurie ir padeda jai pajausti ryšį su motina. Merginai ateina suvokimas, kad vidinis ryšys yra gyvas, tarsi nemirštanti gija tarp praeities, dabarties ir ateities. Šią puslapiuose perteiktą vidinę herojės kelionę sustiprina įspūdingo dizaino viršelis, vaizduojantis moters veidą, virstantį raudonu paukščiu, arba atvirkščiai. „Raudona spalva reiškia transformaciją, O paukščio simbolis – tai vidinė kelionė.“ Knygos pavadinimas „Nuorūka“ neturi nieko bendro su surūkytos cigaretės likučiu. „Nuorūka“ – tai metafora: gyvename tarsi rūke, o aš kviečiu skaitytoją pamatyti giliau, kas yra už to kasdienybės rūko – jausmas pasako gerokai daugiau, negu tai, kas matoma“, – kalbėjo autorė, atskleisdama, kad jos knygoje slypi ir daugiau įprasmintų vaizdo ir garso simbolių. – Atvartuose atspausdintos mano eilės natūraliai įsilieja į tekstą. Taip pat įvestas QR kodas, kurį nuskenavus pasigirsta prancūzų dainininkės Editos Piaf dainos, – muzika sustiprina skaitymo ir jo sukeltų minčių impresiją.“ L. Galdikė įsitikinusi, kad nieko gyvenime nėra šiaip sau: vaikystėje jos amžinatilsį tėtis ją vadinęs paukšteliu: „Vaikystėje man tai nepatiko, ir aš niekaip negalėdavau suprasti, kodėl. Bet, kai vidinis mano aš atvedė iki pomėgio stebėti paukščius, juos fotografuoti, atsakymas atėjo po daugel metų. Vis papildau savo „Sparnuočių“ kolekciją fotografijomis iš kelionių, kur pavyksta pagauti ir egzotiškų kraštų paukščių vaizdų. Ir savo knygą, važinėdama po Lietuvą, dažniausiai pristatau išvien su šia paroda“, – kalbėjo kūrybingoji kretingiškė. Ji gimusi ir augusi Palangoje, pagal specialybę yra žemėtvarkininkė, tačiau šiandieną nieko bendro su šia sritimi neturi, prasitarė vis dar svajojanti studijuoti ornitologiją. Menininkė išgyvena iš kūrybos: jau kelerius metus kuria gintaro papuošalus, kuriuose stengiasi išryškinti Baltijos aukso natūralų grožį per formą ir spalvą. Ji sukūrė savo papuošalų liniją, dalyvauja šalies ir užsienio mugėse, parodose. --- Tekstai iš Lauros Galdikės knygos „Aš esu moteris, kuri moko geismą ir trauką patirti be žodžių, be atvirų gestų. Mano tikslas – palikti šį tą nepasakytą, neatskleistą. Tai yra mano didžiausia galia – išlaikyti paslaptį ir ja pasidalinti tik su tais, kurie pasiruošę ją atrasti. Aš esu moteris, išgyvenusi tylą, kurioje atradau švelnų ir įtakingą balsą. Iš pradžių bijojau kalbėti, bijojau išreikšti savo norus ir troškimus. Tačiau dabar žinau: mano žodis yra mano galia. Aš nebijau būti išgirsta. Aš esu moteris, atsivėrusi savo pažeidžiamumui ir iš jo atradusi didžiausią savo stiprybę. Kiekvienas mano ašarų lašas tapo akmeniu mano tvirtovėje. Aš esu moteris, kuri priėmė savo trūkumus kaip savo unikalumą. Visi mano „netobulumai“ yra mano didžiausios vertybės, formuojančios mano esmę.“ *** „Svajonės – tarsi paukštis, kuris pakilęs leidžia joms pildytis, bet jei turi svajonę ir dėl jos nieko nedarai, vadinasi, žudai savo paukštelį giesmininką. Kai paukštis dainuoja savo giesmę ir jos negirdi – jis miršta. Nežudyk paukštelio giesmininko.”
|
|
