Savo knygą „Malonumai yra sveikata“ kraštietis Juozas Dapšauskas pristatė neseniai įvykusioje Vilniaus knygų mugėje, pristatyti ją ketina atvykti ir į mūsų kraštą.

Kraštietis, garsios Salantų krašto muzikantų Dapšauskų šeimos atstovas, 51-erių Juozas Dapšauskas – nuo jaunumės sveikos kūno ir dvasios gyvensenos puoselėtojas, publicistas, Seimo 2013-aisiais paskelbtų Sveikatingumo metų idėjos autorius ir sveikatinimo kultūros propaguotojas, jis taip pat – neatlygintinas kraujo ir kaulų čiulpų donoras. Neseniai jis išleido knygą „Malonumai yra sveikata“, kurioje, remdamasis mokslo šaltiniais ir savo asmenine patirtimi, patraukliai pasakoja, kaip gyventi sveikai ir džiaugsmingai.

Išėjimas iš komforto zonos

„Pajūrio naujienoms“ Vilniuje dabar gyvenantis trijų vaikų tėvas J. Dapšauskas pasakojo, kad jo, nuo prigimties maištautojo, gyvenimo kelias jau paauglystėje buvo susijęs su saviugda: dar priešsąjūdiniais laikais, lankydamasis Orvidų sodyboje, jis bendravo su disidentais Petru Cidziku, Nijole Sadūnaite, Antanu Terlecku. „Ieškojau kitokių mąstymo ir saviugdos būdų, greta atsirado ir kūno sveikatinimo dalykai“, – į kelio pradžią nuvedė pašnekovas. Prisiminė, kaip jis, 14-metis, su Viliumi Orvidu leidosi į piligriminį žygį iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją, – ligi šiol šis gyvas prisiminimas tapęs jo gyvenimo istorija.

Formavosi sava gyvenimo filosofija

Anksti sakė suvokęs, kad su alkoholiu ir cigaretėmis jam nepakeliui, nors su įsimintinais nuotykiais išbandęs ir tai, ir tai. Išbandymų buvę ir dvasinėje plotmėje: pustrečių metų jis praleido pranciškonų brolijoje. „Šiandieną esu dėkingas visoms savojo gyvenimo patirtims“, – atviravo kraštietis.

Sveika gyvensena, jis sakė, pradėjęs domėtis iš mokslinio rakurso: šiandieną tai, kad gyveni kitaip negu dauguma, nebėra naujiena, tačiau prieš kelis dešimtmečius tai buvo palydima skepsiu, neretai siejama ir su šarlatanizmu. „Laužyti įsigalėjusias taisykles nėra lengva. Tarkim, paprastas pavyzdys – nerti žiemą į eketę be jokio išankstinio pasirengimo. Visi šaukė sušalsi, susirgsi. Tačiau įlindęs į ledinį vandenį nesušalsi, atvirkščiai – viduje nuo šoko netgi pakyla temperatūra, o išlindus būna karšta. Tai yra įrodymas, kad viską lemia mūsų mintys ir nusistatymai“, – aiškino J. Dapšauskas.

Todėl, susikaupus daugybei mokslu pagrįstų patyriminių įvykių, iš kurių formavosi tam tikra jo gyvenimo filosofija, pasitvirtino, kad visos ligos kyla iš mūsų minčių, užspaustų psichologinių dalykų, vaikystės traumų. Visa tai jam ir norėjosi perteikti knygoje „Malonumai yra sveikata“.

Sveikas – per laimės hormonus

Knygoje J. Dapšauskas nemoralizuoja, bet ir nežiūri atsainiai, ji nėra sveikatinimo didaktika, o praktiškas gyvenimo vadovas. Autorius akcentuoja, kaip susikurti gerą energiją, ramybę ir džiaugsmą kasdienybėje – per laimės ir džiaugsmo hormonus, kurie, be genetikos, aplinkos, lemia ir mūsų sveikatą. Pabrėžtina, kad autoriaus patirtys nesikerta su medicinos mokslu.

Atrodytų, kad laimė yra įsigyti naują automobilį, bet tokia laimė greit praeina ir vėl siekiama kažko naujo. Todėl autorius primena, kad laimė ir džiaugsmas yra mūsų galvose, ir pradėti reikėtų nuo savęs, nuo mažų dalykų, tarkim, pasisveikinti laiptinėje su kaimynu ar nepažįstamu žmogumi. Autorius itin akcentuoja, kad gyvas bendravimas žmonėms yra būtinas. Svarbūs ryšiai tarp žmonių, tarp vyro ir moters, jų patiriami sekso malonumai, kai jais poros protingai naudojasi.

„Dabar žmonės raginami sveikai maitintis. Aš išskiriu tai, kas visuotinai pripažįstama pagal Pasaulio sveikatos organizacijos nurodymus – kuo mažiau perdirbto maisto, cukraus ir kuo daugiau baltymų. Tačiau žmogus, tai žinodamas, pats turi jausti, ko, kiek ir kada valgyti. Esmė – valgant mėgautis maistu, kramtyti neskubant ir jausti dėkingumą“, – akcentavo knygos autorius.

Judėjimą taip pat galima padaryti maloniu – ne vien plušant sporto salėje, bet užsiimant fizine veikla pagal pomėgius: vaikštant, bėgiojant, plaukiojant, minant dviratį. Tačiau jėgos pratimus, tarkim, su treniruokliais parkuose, jis rekomenduotų kaip priešnuodį nuo ilgo sėdėjimo prasidedančiai raumenų atrofijai.

Kaulų čiulpų donoras Europos registre

Dalijimosi būtinybę J. Dapšauskas išgyvena įvairiai – patirtimi, žiniomis ir savo gyvenimo pavyzdžiu: jis yra ilgametis kraujo donoras, kraujo aukojęs daugiau kaip 30 kartų, ir buvo kaulų čiulpų donoru kraujo vėžiu sergančiai ligonei iš Lietuvos.

„Pats prarandu nedaug, bet kitam duodu gana daug, nors yra buvę, kad ir man sumažėjo hemoglobinas. Padarau pertrauką, organizmas greit atsistato, ir vėl einu duoti kraujo, kuris kitam gelbsti gyvybę“, – kalbėjo J. Dapšauskas.

Kaulų čiulpų donoru jis yra įregistruotas Europos Sąjungos registre, juo tapo prieš 5-erius metus, kai parametrai atitiko visiškai giminystės ryšiais nesusijusiam žmogui. Jam tai buvo pirmas tokios donorystės kartas. Neseniai J. Dapšauskas suteikė tai pačiai ligonei pastiprinamąją dozę, kad sustiprėtų jos imunitetas: „Gali būti tame registre visą gyvenimą, bet niekam neatitiks tavieji parametrai.“

Paklaustas, ar žino, kam konkrečiai prisidėjo sugrąžinant sveikatą, J. Dapšauskas sakė, kad, pagal taisykles, ilgai išlieka anonimiškumas: susipažinti galima tik parėjus tam tikram laikui, kad procesas nebūtų vertinamas kaip sandėris.

„Tai – neatlygintina auka. Dabar medicina leidžia atlikti neskausmingą procedūrą: guli sterilioje aplinkoje, medikai itin skrupulingai iki tol ištiria sveikatą ir prižiūri procedūrą: naudojant tam tikrus preparatus kaulų čiulpai patenka į kraują, kraujas filtruojamas, paimant čiulpus, ir kraujas vėl ratu sugrįžta į organizmą, – pasakojo pašnekovas. – Per daug šios procedūros nesureikšminu, jeigu kam Europoje prireiks, vėl tapsiu kaulų čiulpų donoru.“

• Rašyti komentarą (5)