Simonas Benjaminovičius su dukra Rachile, apie 1937 m. Palanga

Eta sėdi antra iš kairės, už berniuko, Rachilė sėdi žemiau vyro. Palanga

Palangos žydų bendruomenė pasidalino jaudinančia istorija apie iš šio miesto kilusią žydų tautybės Benjaminovičių šeimą. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą pajūrio mieste, apie namus, darbą, bendruomeninius ryšius ir likimus, kuriuos dramatiškai pakeitė XX a. istorijos lūžiai.

Benjaminovičių šeimos istorija atskleidžia ne tik vienos giminės patirtis, bet ir platesnį Palangos žydų bendruomenės paveikslą – žmones, kurie kūrė miesto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, augino vaikus, puoselėjo tradicijas ir jautėsi neatsiejama miesto dalimi. Tai – pasakojimas apie tai, kas buvo prarasta, bet kartu ir apie pareigą prisiminti konkrečius žmones, jų vardus ir gyvenimus.

Palangoje nuo XVII a. pradžios iki pat 1941 m. gyveno ne viena Benjaminovičių šeima. Vieni šių šeimų palikuonys – Mejeris (gim. 1950 m.), Simonas (gim. 1953 m.) ir Leiba (gim. 1956 m.) – šiandien gyvena Ašdodo mieste Izraelyje. Nepaisant geografinių atstumų, jie palaiko ryšį su Palangos žydų bendruomenės nariais, domisi savo šeimos šaknimis ir prisideda prie gyvo atminimo išsaugojimo.

Šių trijų brolių tėvas Preidė Leizeris Benjaminovičius gimė 1922 m. rugpjūčio 21 d. Palangoje. Jis augo gausioje šeimoje – turėjo vyresnįjį brolį Mošę (1910–1982) ir tris seseris: Rahilę (1912–1977), Etą (~1916–2005) ir Libalę (1920–1941). Jų tėvai buvo Simonas Benjaminovičius (~1882–1941) ir Altė Odesaitė-Benjaminovičienė, Palangoje gerai žinomi bendruomenės nariai. Pasak Mejerio Benjaminovičiaus, kartu su šeima gyveno ir Simono Benjaminovičiaus tėvas Aba Benjaminovičius. Jis vertėsi krosnių dėjimo amatu – buvo meistras, kurio darbas buvo svarbus tiek šeimai išlaikyti, tiek vietos gyventojų kasdienybei.

Po didžiojo Palangos gaisro 1938 m. gegužės 10 d. Benjaminovičių šeima nuomojo būstą pas žinomą palangiškį, gydytoją Liudą Vaineikį. Tėvo Preidės Leizerio vyriausias brolis Mošė Benjaminovičius dirbo brigadininku pas statybos inžinierių Meirą Gutmaną, jie statė Palangos mokyklą Kretingos gatvėje – dabartinę Palangos Vlado Jurgučio progimnaziją. Ji atidaryta 1938 m. gruodžio 15 d. Mokyklos atidarymas buvo iškilmingas, jame dalyvavo Palangos miesto burmistras Jonas Šliūpas, kuris taip pat prisidėjo prie šios mokyklos įkūrimo ir statybos projekto įgyvendinimo.

Palangos pliažo kopose: sėdi (iš kairės) Preidė Leizeris Benjaminovičius, Rachilė, viduryje stovi Etos draugė Šorkė.

Palangos jaunų žydų organizacijos „Hashomer Hacair“ („Jaunas gynėjas“) grupinė nuotrauka

Mūsų tėvas be galo mylėjo Palangą“

Tai – mintis iš Mejerio Benjaminovičiaus pasakojimo, kuriame jis atskleidė:

„Mūsų senelis Simonas buvo gintaro apdirbimo meistras ir dirbo namudininku vienoje iš keliolikos Palangoje esančių dirbtuvių, kurių, beje, savininkai iš esmės buvo žydų tautybės. Apie tai mūsų tėvas 1991 m. kovą rašė straipsnyje laikraščio „Lietuvos Jeruzalė“ 3-iame numeryje.

Tėvas pradėjo dirbti būdamas jaunas – nuo trylikos metų. Nuo penkiolikos metų dirbo mokiniu staliaus dirbtuvėje. Jis mokėsi amato iš meistrų palangiškių ponų – Šilgalio ir Macio. Jų šeimose nuolat lankydavosi, kai po karo poilsiaudavo Palangoje. Teta Eta dirbo siuvėja Leono Galdiko dirbtuvėje. Su Galdikais palaikėme glaudžius, draugiškus ryšius ir po karo.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, tėvas su 2 seserimis buvo Plungėje vestuvėse. Mūsų seneliai – Altė ir Simonas kartu su tėvo jaunesne seserim – Libale pasiliko namuose Palangoje. Jie suspėjo išvykti iki Kretingos. Įšokti į traukinį einanti Latvijos kryptimi. Latvijos ir Lietuvos buvusiame pasienyje vietiniai fašistai juos sulaikė, išvežė į Liepoją kartu su grupe kitų žydais ir sušaudė šalia konservų fabriko.

Mūsų tėvui pasisekė pasprukti ir galų gale jis atsidūrė Rusijoje, Kirovo srities kolūkyje. 1941 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją, 16-tą lietuvišką diviziją. 1943 m. kovo mėnesį buvo sužeistas prie Oriolo miesto. Po sužeidimo ilgai gydėsi ir tapo pionieriumi – minuotoju ir išminuotoju. Po demobilizacijos grižo į Palangą, bet nei tėvų, nei sesers nesurado tarp gyvųjų.

1948 m. Vilniuje sukūrė šeimą. Ten dirbo staliumi pagal savo įgyta specialybę. Jo rankomis padaryti baldai buvo visuose knygynuose, tarp jų – ir Vilniaus universiteto knygyne. 1995 m. visa mūsų šeima persikėlė į Izraelį. Tėvas mirė 2004 m. ir palaidotas Ašdodo mieste Izraelyje.

Mūsų tėvas be galo mylėjo Palangą, kalbėjo laisvai lietuviškai ir žemaitiškai. Turėjo daug draugų tarp palangiškių ir su visais mielai bendravo. Vienas jo pomėgiu buvo rinkti medžiagą apie Palangą.“

Parengė Mindaugas SURBLYS

Palangos žydų bendruomenės informacija

• Rašyti komentarą (0)