Kristinai Juozapavičienei savanorystė tapo tiltu į gilesnį savęs pažinimą. Iniciatyvoje „Niekieno vaikai“ šiuo metu dalyvauja 400 savanorių iš įvairių miestų.

Kas nutinka, kai ligoninės palatoje pravirksta kūdikis, o skubančios slaugytojos neturi galimybės jo priglausti? Kas paima už rankos vaiką, kurio tėvai dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų negali būti šalia? O kas padeda tėvams, kuriems emocinės paramos reikia ne mažiau negu jų atžaloms? Iniciatyva „Niekieno vaikai“ gimė tam, kad sunkiausiomis akimirkomis žmogus neliktų vienas.

„Jaučiu visa širdimi, kad abipusė trumpalaikė ar ilgalaikė patirtis su vaikeliu palieka vidinės prasmės. Juk pažinti kitą žmogų, pajausti jo sielą yra nuostabiausias dalykas pasaulyje“, – savo istorija dalijosi iniciatyvos savanorė Kristina Juozapavičienė.

Šiandien taip jaučiasi daugiau negu 400 savanorių iš įvairių miestų. Kasdien dalydamiesi savo laiku, dėmesiu ir šiluma jie jau padėjo daugiau negu 1 tūkst. 600 vaikų nelikti vieniems ligoninėse ar krizių centruose.

Vaiko žvilgsnis, virtęs iniciatyvos pradžia

„Niekieno vaikai“ įkūrėja Indrė Vileitė prisimena, kad pradinis impulsas veikti kilo prieš vienuolika metų, kai, dirbdama kitoje organizacijoje, ji užsuko į vaikų ligoninę. Eidama koridoriumi, pro stiklinį langelį pamatė verkiantį kūdikį, kuris gailiai žiūrėjo į duris ir, rodos, laukė pro jas įeinančio žmogaus.

Sužinojusi, kad mažylis yra iš globos namų ir neturi tėvų, Indrė pajuto stingdantį suvokimą, jog vaikas paliktas vienas ir niekas jam neturi laiko.

„Toks mažas ir visiškai vienas, be jokio artimo suaugusio žmogaus šalia. Nudiegė širdį, o verksmas palatoje tik stiprėjo – visi aplinkui atrodė užsiėmę savais reikalais. Supratusi, kad niekas nežada ateiti nuraminti to vaikelio, pati užėjau į vidų, pradėjau jį švelniai kalbinti“, – pasakojo Indrė.

Nors tąkart mažylį nuraminti pavyko, išeiti buvo nepaprastai sunku: „Supratau, kad, kai kitą kartą jis verks, pas jį greičiausiai ir vėl niekas neateis, nebent koks atsitiktinis praeivis kaip aš. Tą vienišo vaiko žvilgsnį į palatos duris iki dabar labai gerai atsimenu.“

Po šio įvykio moteris pradėjo domėtis vienišų vaikų ligoninėse problema ir, sužinojusi apie renkamus savanorius nevyriausybinėse organizacijose, patikėjo, kad jos užtikrins reikiamą globą tėvų paliktiems vaikams. Tačiau po kelerių metų, kai jos artima draugė ligoninėje vėl pamatė vienišą mergaitę, Indrė suprato, kad situacija nepasikeitė. „Šį kartą jau netikėjau, kad tai padarys kiti. Pati ėmiausi iniciatyvos – pasiūliau draugei burti savanorių tinklą ir tokiu būdu pačioms pasirūpinti vienišais vaikais“, – „Niekieno vaikų“ pradžią prisiminė įkūrėja.

Netrukus į pagalbą atėjo organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė Ieva Šuipė, kurios psichologinės žinios padėjo suformuoti stiprų pasirengimo pagrindą visiems iniciatyvoje panorusiems dalyvauti savanoriams.

Negali pakeisti likimo, bet yra galimybė padėti

Organizacijos augimas pritraukė ir šiandien buria vis daugiau žmonių, kurie norą padėti širdyje nešiojasi ne vienerius metus. Viena jų – savanorė K. Juozapavičienė, kuri komandos nare tapo 2024-ųjų pavasarį.

Ji pasakojo, kad ši savanorystė tapo ne tik pagalbos vaikui, bet ir giliu savęs pažinimo keliu: „Savanoris nėra tas, kuris išsprendžia visas problemas. Tai žmogus, kuris geba ateiti, būti, leisti laiką ir be išankstinių nuostatų išklausyti. Man labai svarbu gebėti priimti kitą ir dalytis savo laiku, emocine šiluma.“

Kiekvienas sutiktas vaikas

K. Juozapavičienei yra tarsi veidrodis, atspindintis jos pačios vidų: „Jaučiu visa širdimi, kad abipusė trumpalaikė ar ilgalaikė patirtis su vaiku palieka vidinės prasmės. Juk pažinti kitą žmogų, pajausti jo sielą yra nuostabiausias dalykas pasaulyje. Todėl kito žmogaus priėmimas man reiškia savęs priėmimą.“

Savanorė pripažino, kad pirmasis kartas jai buvo sudėtingiausias, tačiau baimę greitai pakeitė ramybė. Pasak jos, vos paėmus vaiką ant rankų ir priglaudus jį prie krūtinės, visos išankstinės nuostatos ir kategoriškumas išgaravo, o ligoninės aplinka pradingo.

„Jaučiausi laiminga ir dėkinga, kad turiu galimybę čia būti. Ir tas laimės jausmas nutinka kiekvieną budėjimą“, – pasakojo savanorė.

Nors aplinkiniai jos dažnai klausia, kaip pavyksta susitvarkyti su emociškai sunkiomis situacijomis, moteris tikino pasirinkusi nieko neslopinti: „Leidžiu būti viskam, kad ir kas tai būtų – priimu viską. Kaip yra, taip, vadinasi, turi būti. Tai ir yra gyvenimas.“

Kristina akcentavo, kad, nors negali pakeisti vaiko likimo, gali pakeisti jo dienos akimirkas: apkabinti, pamaitinti, paskaityti knygą ar tiesiog kartu pasivaikščioti lauke.

Mažos akimirkos virsta dideliais pokyčiais

Bėgant metams, iniciatyvos tikslai ir tikslinės grupės plėtėsi. I. Vileitė akcentavo, kad vieniši vaikai nėra tik tie, kurie neturi tėvų. Tai ir vaikai iš krizines situacijas patiriančių šeimų arba tie, kurių tėvai dėl svarbių priežasčių negali visą laiką būti šalia. Tokioms šeimoms savanoriai tampa neįkainojama atrama.

„Pamatėme poreikį, kad savanorių vaikams reikia ne tik ligo„Pamatėme poreikį, kad savanorių vaikams reikia ne tik ligoninėse, bet ir krizių centruose. Pradėjome lankytis ir ten. Galiausiai supratome, kad savanorių pagalbos trūksta ne tik vaikams, bet ir tėvams – taip atsirado emocinės paramos programa „Drauge“, kuri, pastiprindama tėvus, padeda jiems geriau pasirūpinti savo vaikais“, – pasakojo Indrė.

Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ vadovė Ignė Stoškutė-Mažuknienė akcentavo, kad šios plėtros esmė – visuomenės supratimas, jog emociniai poreikiai – saugumo, meilės ir šilumos – žmogui yra tokie pat gyvybiškai svarbūs kaip maistas, miegas ar švara.

O kad savanoriai galėtų tapti tvirta atrama kitiems, rūpinamasi ir jų pačių emocine gerove: organizacijoje dirba koordinatorės ir psichologė, pasirengusios padėti. Iniciatyvos įkūrėja priminė, kad visi šie dideli pokyčiai susideda iš trumpų akimirkų, galinčių pasirodyti mažomis.

„Kai šimtai savanorių skiria po kelias ar keliasdešimt valandų, per metus susidaro dešimtys tūkstančių valandų, kai vaikai nebuvo palikti vieni. Tai labai daug akimirkų, kai vaikai buvo išgirsti, pamatyti ir atjausti“, – sakė ji.

Prisidėti prie šios misijos gali kiekvienas – savanoryste, finansine vienkartine ar kasmėnesine parama ar dalijantis žinia apie mus visus supančią problemą, kuri gali būti išspręsta telkiantis į bendruomenes ir padedant vieni kitiems.

Rugilė BALČIŪNAITĖ

Specialiai „Vakarų Lietuvai“

• Rašyti komentarą (1)