Aušros Šunokaitės ūkyje auginami poniai, arba smulkūs žemaūgiai arkliai, mėgaujasi žiema kelių hektarų ploto ganykloje.

Žibininkų kaime Kretingos rajone ūkininkai Aušra Šunokaitė ir Virginijus Stočkus šiandien rūpinasi 21 poniu, arba smulkiu žemaūgiu arkliu. Kiekvienas jų turi savo vardą, charakterį ir vietą bandoje. Poniai auginami taip, kaip, ūkininkų įsitikinimu, šiems gyvūnams yra geriausia. Žiemą ūkis gyvena savu ritmu: sniegas, šieno kupetos ir laisvai ganyklose judantys poniai.

Žiema – atostogos

„Ponio ūgis siekia iki 1,47 m. Aukštesni jau vadinami žirgais“, – paaiškino V. Stočkus. Šis skirtumas – ne tik ūgio, bet ir paskirties. Istoriškai poniai buvo veisiami smulkiems ūkio darbams. „Buvo išveisti smulkiems ūkiams, ūkio darbams, kaip ekonomiškesnis variantas“, – tikino jis. Šiandien jų funkcija jau kitokia – rekreacinė, edukacinė.

Nors daugeliui atrodo, kad žiemą arkliai turėtų būti uždaryti tvartuose, Žibininkuose vaizdas kitoks – poniai laisvai juda kelių hektarų ploto ganyklose. Pastogės jiems įrengtos, tačiau jomis naudojasi retai. „Su lazda jų ten nenuvarysi žiemą. Pastogės jiems labiau tinka vasarą – po jomis slepiasi nuo saulės ar vabzdžių“, – šypsojosi Virginijus.

Poniai didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Užuovėjos jie ieško tik esant ekstremalioms sąlygoms – stipriam vėjui, šlapdribai ar spaudžiant dideliam šalčiui. „Jie visada būna lauke. Sniegas jiems netrukdo – priešingai, jie džiaugiasi. Tai nėra problema“, – sakė Aušra.

Anot A. Šunokaitės, poniai turi natūralią termoizoliaciją – žieminis kailis tankus, sluoksniuotas, todėl sniegas ant jo netirpsta: „Jeigu sniegas kristų ant mano odos, jis ištirptų. O ant jų – laikosi. Ant kailio susidaro net ledo gabaliukai, bet jiems tikrai nešalta.“ Ją papildė ir Virginijus: „Lietuvoje nebūna tokios šaltos oro temperatūros, kuri poniams netiktų.“

Ūkininkai pasidalino patirtimi, kad žiema poniams nėra išbandymas. „Iš esmės žiema jiems – atostogos. Jie šiltuoju sezonu dirba maždaug 2–3 mėnesius, visus likusius ilsisi. Visi norėtume tokių atostogų“, – pašmaikštavo Aušra, įvardinusi, kad vasarą daugiau darbo – daugiau lankytojų, vaikų, edukacijų. O žiemą – ramybė, savas ritmas.

Judėjimas ir socialumas – būtinybė, ne prabanga

Svarbiausia poniams – kokybiškas pašaras, nuolat prieinamas vanduo, draugija ir judėjimas. Aušra tikino, kad dažnai pamirštama, jog poniai yra itin socialūs gyvūnai. Jiems būtina būti kartu, jausti bandą, bendrauti. Net ir sportiniai žirgai, nors laikomi kitokiomis sąlygomis, turi tuos pačius esminius poreikius – tik skirtingomis apimtimis. Aušra ypač akcentavo socialinę ponių prigimtį. „Jie yra labai socialūs. Labai smalsūs. Net dabar, kai mes kalbamės, jie pirma atėjo pasisveikinti, o tik tada nuėjo valgyti. Jiems įdomiau ateiti pasižiūrėti, kas čia atėjo, kas čia vyksta“, – dalinosi A. Šunokaitė.

Judėjimas – taip pat ponio sveikatos pagrindas. Per parą besiganydami jie gali nueiti iki 25–30 km. Žibininkuose šienas specialiai padedamas kitoje ganyklos pusėje negu girdykla, kad gyvūnai natūraliai judėtų – eitų atsigerti, tada grįžtų prie pašaro. Pasak ūkininkės, laikomi mažame, uždarame garde poniai pradeda jaustis prasčiau. Net pasveikę po ligos, jie nėra sukurti stovėti vietoje – jiems reikia judėti. Judėjimas gerina kraujotaką, stiprina kanopas ir padeda palaikyti gerą fizinę būklę.

Poniai turi ir savo draugus. Dažniausiai artimiausi tampa panašaus amžiaus gyvūnai. Jie kartu žaidžia, kasosi, ilsisi. „Kai jie ganykloje sustoja, kartais ima kasyti vienas kitą, kartais ir išdykauja vienas su kitu, kad ir dabar vartydamiesi ir lakstydami po sniegą, – kalbėjo A. Šunokaitė. – Yra vietų, kurias kasant jiems nepatinka, bet reikia pajusti gyvūną ir viską įvertinti tinkamai. Dažniausiai jiems patinka, kai kasomas kaklas ir snukis.“

Paklausta, ar poniai reikalauja dėmesio, ji nedvejodama atsakė: „Taip. Jie nori dėmesio.“ Tačiau kartu reikia gerbti jų asmeninę erdvę. „Yra tokia tendencija – pamatei laukuose ganyklą, vadinasi, gali eiti ir daryti ką nori. Ne. Pirmiausia reikia susisiekti su šeimininku. Prie gyvūno reikia mokėti prieiti, nors mūsų poniai labai draugiški, nėra teisinga savavališkai vaikščioti po svetimą ūkį“, – atkreipė dėmesį V. Stočkus.

Ūkininkai Virginijus Stočkus ir Aušra Šunokaitė akcentavo, kad auginti ponius – ne romantika, bet didelė atsakomybė.

Ponių bandos gyvenime galioja ir aiški tvarka. „Daug kas pamiršta, kad bandoje yra ir hierarchija – kiekvienas ponis turi savo vaidmenį. Vieni visada bėga priekyje atvesdami bandą iki šėryklos, kiti prižiūri teritoriją ir t. t.“, – vardino Aušra.

Naujo ponio įvedimas į bandą – atsakingas procesas. „Adaptacinis periodas yra, – atkreipė dėmesį Virginijus. – Iš pradžių naujokas laikomas atskirame aptvare šalia kitų – kad galėtų matyti, uosti, susipažinti per tvorą. Tik vėliau įleidžiamas į bendrą būrį. Vienas per dieną įsilieja, kitam gali ir mėnesio reikėti.“

Didžiausia klaida – peršėrimas Aušra atkreipė dėmesį į dažną problemą Lietuvoje – ponių peršėrimą. Žmonės mano, kad mažas arklys reiškia mažiau rūpesčių, tačiau realybė kitokia. „Pagrindinė klaida – peršeria. Paleidžia su karvėmis į didelius plotus, duoda neribotai pašaro ir galvoja, kad taip geriau. Bet poniams reikia riboti maistą“, – sakė ji.

Poniai turi lėtesnę medžiagų apykaitą negu didieji žirgai, todėl perteklius greitai virsta sveikatos problemomis. Net jei bandoje būtų tik keli gyvūnai, teritoriją ir pašarą vis tiek reikėtų kontroliuoti.

Paklausta, kiek priežiūros reikia poniams, Aušra nusišypsojo: „Daugiausia reikia to, ko mes neskaičiuojame – mūsų laiko.“ Jai antrino Virginijus: „Reikia tiek laisvo mūsų laiko, tiek ne. Esmė, kad priežiūra reikalauja daug valandų – turi apeiti visą ganyklą, patikrinti kiekvieną ponį ir žirgą, ar nėra jokių sveikatos sutrikimų, prireikus, juos gydyti, o kur dar kasmetinė dantų priežiūra, vasarą – šukavimas, kanopų tvarkymas.“

Kasdienis darbas – tai ne tik šėrimas ar girdymas. Tai stebėjimas, bendravimas, kvietimas balsu, įpročių formavimas. Ponius galima išmokyti reaguoti į tam tikrą šauksmą – pradžioje jie buvo kviečiami paprastai, vėliau atsirado savas signalas – švilpimas. Ir net būdami toli, už kalvos, jie jį girdi.

Ūkininkai akcentavo, kad turėti ponį – ne romantika, o atsakomybė. „Kaip su mažais vaikais, – tikino Virginijus. – Kiekvieną dieną reikia apžiūrėti visus ponius. Matai, ar kuris nors atsiskyrė, ar pradeda šlubuoti, ar kažkas pasikeitė.“

Patyrusi akis pokyčius pastebi dar prieš rimtesnius simptomus. „Kai jau prie jų pripranti, matai iš karto – gyvūnas blogai jaučiasi ar tiesiog nuotaika tokia“, – paaiškino V. Stočkus.

Auginant ponius taip pat reikia išmanyti, kada tvarkyti kanopas, kada kviesti specialistą dantims. „Veterinaras nestovi už kampo. Reikia turėti nemažai žinių, kad galėtum auginti tokį gyvūną. Žinoma, neretai tenka pasitelkti ir kitų specialistų pagalbą“, – dalinosi ūkininkai.

Priežiūra apima ir kailio šukavimą. Žiemą, kai kailis tankus ir švarus, darbo mažiau. Tačiau pavasarį prasideda šėrimasis. „Jeigu poniai šeriasi – vadinasi, pavasaris ateina, – šypsojosi Aušra. – Iššukuotus plaukus net paukščiai susirenka lizdams – aplinkiniuose medžiuose galima rasti lizdų, susuktų iš ponių kailio.“

Ganykloje įrengta ir smėlio zona – natūrali „maudykla“. „Smėlis – geras abrazyvas. Jie ateina, išsivolioja, išsivalo kailį. Kaip vištos smėlyje“, – paaiškino Virginijus. Kalbėdami apie tokių augintinių kainą, ūkininkai tvirtino, kad brangiausia ne jį įsigyti. „Žmonės klausia, kiek kainuoja nusipirkti ponį. Bet svarbiau – kiek kainuoja jį išlaikyti. Ir ar turi tam pakankamai laiko“, – kalbėjo V. Stočkus.

• Rašyti komentarą (1)