Už kelių dienų 103-ąjį gimtadienį švęsianti Emilija Timokaitė savo optimizmu gerai nuteikia ir kitus senelių namų gyventojus.

Pajūrio senelių namuose Kretingoje gyvenanti Emilija Timokaitė iš Tūbausių kovo 6 dieną sutiks savo 103-ąjį gimtadienį. Neįtikėtinai žvali ir optimizmu trykštanti senolė labai apsidžiaugė „Pajūrio naujienų“ apsilankymu ir išvydusi lauktuves – socialinės darbuotojos Astos Venckienės jai atvežtu maišeliu šokoladinių saldainių.

Šneki, tačiau sunkokai girdinti Emilija iškart pareiškė, kad saldainiai – jos gyvenimo džiaugsmas. Jai paantrino ir senole besirūpinanti A. Venckienė: „Būna, kad perdien Emilija suvalgo iki pusės kilogramo saldumynų – tiek, kiek atvežama. Matyt, jos organizmui reikia cukraus. Kitokio maisto ji ne kažką ir tevalgo. Matyt, padidėjus serotonino kiekiui, ji jaučiasi gerai, yra žvali. Emilija paneigia visus galiojančius mitus ir gąsdinimus dėl saldumynų vartojimo: gyvena be jokių vaistų, neturi rimtų ligų, jos spaudimas – kone idealus.“

Turbūt Lietuvoje nėra kito tokio unikalaus atvejo kaip šis, mano A. Venckienė. Savo optimizmu Emilija pozityviai nuteikia ir kitus globos namų gyventojus, dar skaito ir su kaimynais dalijasi naujienomis.

Šimtametė pati pavalgo ir apsitarnauja, tačiau nebevaikšto tiesiog dėl senatvės. Turi sveiką nuovoką, optimistišką požiūrį į gyvenimą ir subtilų humoro jausmą. „Nesu kokia išplerus boba, bet š..., kad dabar daugiau reikia gulėti, nes neberemia kojos. Bet šiaip viskas yra gerai, juk daugiau kaip šimtą metų gyvenu. Kartais atsibosta. Žinau, kad reikės mirti. Bet kas nori mirti? Gyvenimas buvo ir yra gražus. Ypač, kai supa geri žmonės“, – sklandžiai aukštaitiška tarme kalbėjo šimtametė.

E. Timokaitė pasakojo kilusi iš Biržų krašto, jos tėvai Elžbieta ir Jokūbas Timokai buvę ūkininkai. Šeimoje augo penki vaikai. Tačiau ilgaamžių jų šeimoje nebuvę: brolis mirė vos 14-kos, kiti senatvės sulaukė. Emilija itin šiltai prisimena ir savo patėvį – tėvo brolį Juozapą: „Dėdė Juozapas buvo labai geras. Po tėvo mirties aš juodu su motina ir supiršau: buvau vos 7-erių, ir vis prašiau mamos, kad dėdė pasiliktų.“

Itin skaudžių įvykių, sakė, savo gyvenime nepatyrusi. Buvo dukart ištekėjusi, nuo pirmojo vyro susilaukė sūnaus, bet šis jau miręs. A. Venckienės paklausta, kodėl išsaugojo tiems laikams nebūdingą mergautinę pavardę, Emilija atsakė: „Vyras buvo rusas, o aš nenorėjau, kad sūnus turėtų jo pavardę.“

E. Timokaitė didžiąją gyvenimo dalį dirbo tarnautoja Biržų rajono Švietimo skyriuje, bet mokytoja, sakė būti nenorėjusi, nes šis darbas – ojoj, koks sunkus ir atsakingas. Paklausta, kaip pati mano, kodėl jai duotas toks ilgas gyvenimas, atsakė: „Visą gyvenimą padėdavau kitiems. Draugų turėjau nemažai, kokius 7–8 tikrus, mokėdavau juos išklausyti. Žmogui reikia turėti draugų ir skleisti aplink save gerą nuotaiką.“

Nuo raukšlėmis išvagoto šimtametės veido neblėso šypsena, o akyse šokinėjo šelmiškos ugnelės: „Ar atvažiuosit per mano gimtadienį? – paklausė atsisveikinant ir pridūrė: – Bet būtinai atsivežkit ir jį (fotografą – autor. pastaba), man tokie vyrai patinka, nes primena maniškį.“

• Rašyti komentarą (1)