Kretingos pranciškonų spaustuvėje išleistas atvirukas su J. A. Pabrėžos kapo vaizdu. Kretingos muziejaus ir autorės nuotr.

Pirmą kartą besilankantiems Kretingoje mūsų miestas pasirodo neįprastas bent vienu aspektu – svečiai visada klausia, kodėl viena pagrindinių gatvių yra nutiesta per kapines. Tikri kretingiškiai natūraliai nustemba dėl tokio klausimo, nes vietiniams yra žinoma, kad šalia dabartinės Vilniaus gatvės pirmiau buvo įkurtos Akmenos upės pusėje esančios kapinės, o visu amžiumi vėliau kitoje gatvės pusėje įsteigtos dvaro kapinės. Abejose kapinėse gausu gilią istoriją menančių paminklų, tačiau labiausiai išsiskiria dvi koplyčios, dedikuotos itin ryškų pėdsaką miesto istorijoje palikusiems asmenims – pranciškonui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai ir grafų Tiškevičių šeimai.

Nors pranciškonas, mokslininkas ir liaudyje gydytoju pripažintas J. A. Pabrėža Kretingoje gyveno ir dirbo anksčiau negu Tiškevičių šeima, koplyčia ant jo kapo buvo pastatyta gerokai vėliau už grafų mauzoliejų-koplyčią. Pastaroji statyta dar 1893 m., o 1849-aisiais mirusiam J. A. Pabrėžai koplyčia pastatyta tik 1933 m. Vis dėlto, nors vėlyvesnė, pranciškonui skirta koplyčia išgyveno ne ką mažiau istorijos negandų negu senesnė Tiškevičių amžinojo poilsio vieta.

Mauzoliejus, tapęs vizitine kortele

Nors ir to paties – neogotikos – stiliaus, tačiau grafų Tiškevičių mauzoliejus-koplyčia gerokai skiriasi nuo J. A. Pabrėžos koplyčios. Kretingą puoselėjusios giminės amžinojo poilsio vieta gali būti pavadinta ne tik architektūriniu paveldu, bet ir savotišku pareiškimu. Pastatyti šią koplyčią sumanė iš savo tėvo Juozapo Tiškevičiaus II Kretingos dvarą paveldėjęs grafas Aleksandras kartu su motina, grafiene Sofija. Be laiko šį pasaulį palikęs grafas Juozapas buvo vertas kiekvienos pagarbos išraiškos. Kretingai jis padovanojo iki šiol visus žavintį Žiemos sodą, nutiesė pirmąją telefono liniją, įrengė pirmąją hidroelektrinę, nutiesė pirmąjį miesto šaligatvį, pastatė pirmąjį mūrinį tiltą ir nuveikė dar daugelį kitų darbų.

Didžiam žmogui – kuklus kapas

XVIII a. gimęs Jurgis Pabrėža didžiąją dalį savo darbų nuveikė įžengęs į XIX a., kuomet Kretingos dvarą valdė Zubovų giminė. Tapęs pranciškonu, Kretingoje darė mokslinius nuorašus ir siuntė juos Simonui Daukantui, intensyviai rašė mokslinius darbus, tyrinėjo augalus, parengė pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį. Lietuvoje, kuri tuo metu buvo patekusi į Rusijos imperijos priespaudą, J. A. Pabrėžos darbai spausdinti ir publikuoti nebuvo. Tačiau šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, pranciškono darbai atrodo neįtikėtinai milžiniški ir svarbūs. Ne be reikalo ši asmenybė dažnai pavadinama lietuviškuoju Leonardu da Vinčiu.

O tarp paprastų žmonių J. A. Pabrėža buvo pripažintas nuo pat pradžių – nežiūrint kiek ir kokių darbų jis parašė ir ar jie buvo išspausdinti. Pas žolelių galią žinojusį vienuolį žmonės, kaip pasakytų žemaičiai, „ciūgliais ėjo“ ir prašė pagalbos, kankinami įvairiausių negalavimų. Nors dėl politinių peripetijų medicinos Vilniaus universitete ir nebaigęs, J. A. Pabrėža žmonių buvo laikomas puikiu gydytoju ir garsas apie jį sklido gerokai už Kretingos ribų. Deja, šį pasaulį 1849 m. spalio 30 d. palikęs J. A. Pabrėža iškilmingai palaidotas būti negalėjo. Lietuvą gniaužė stipri carinės Rusijos ranka. Žmonėse šventuoju vadinamas vienuolis buvo palaidotas kukliai – visą gyvenimą kuklumo įsikūnijimu buvęs J. A. Pabrėža turbūt tam ir nebūtų prieštaravęs. Vis dėlto, nors ir paprastas, bet kapas buvo įrengtas senosiose kapinėse, prie pagrindinio įėjimo: bent jau taip J. A. Pabrėžai buvo atiduota derama pagarba. Jos negailėjo kretingiškiai, iš kartos į kartą lankantys vienuolio kapavietę.

Taip atrodė Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kapas 1929 m.

Juozo Mickevičiaus 1973 m. daryta nuotrauka.

Koplyčia lyg laisvės išraiška

Išskirtinei asmenybei derančiu kapu pranciškonai galėjo pasirūpinti jau tik Lietuvai tapus nepriklausoma. 1933-iaisiais, tais pačiais metais, kuomet vienuolyno gvardijono Augustino Dirvelės rūpesčiu statytai mokyklai suteikiamas gimnazijos statusas ir tikintiesiems atveriamas Kretingos lurdas, ant kuklaus J. A. Pabrėžos kapo pastatoma koplyčia.

Grakšti 15 kv. m koplyčia didesnė už kur ne kur kretingiškių kapavietes puošiančias koplytėles, bet tuo pačiu metu atrodo lyg miniatiūra, palyginus su kitoje kelio pusėje esančia Tiškevičių koplyčia ar už nugaros tolėliau stovinčia bažnyčia. Tarpukariu pranciškonai savo bendraminčio kapavietei papuošti parinko neogotikinę mūrinę koplyčią, kurios stogą papildė bokšteliai ir Vokietijoje gamintos skulptūros. Viena jų, esanti šiaurės rytų fasade, vaizduoja patį šv. Pranciškų, o likusios – angelus.

Šios skulptūros – ne vienintelė koplyčios puošmena. Koplyčios vidinėje nišoje, kapo gilumoje, puikiai matosi aliejiniais dažais ant betoninės sienos nutapytas paveikslas, vaizduojantis Mergelę Mariją. Oficialiai paveikslas priskiriamas nežinomam autoriui, tačiau Kretingoje sklando legenda. Esą šis paveikslas tapytas paties J. A. Pabrėžos ir jį į naują koplyčią perkėlęs vienuolio įamžinimu rūpinęsis A. Dirvelė.

Šiam paveikslui gerokai pakenkė ne vieną dešimtmetį tikinčiųjų degtos žvakės, keli uždažymai. Koplyčiai pavojus buvo iškilęs ir sovietmečiu. Kapines ketinta naikinti ir įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, o susprogdinus kryžius ant Trijų kryžių kalno Vilniuje, to paties likimo bijota ir Kretingoje. Pasakojama, kad kretingiškiai pasikeisdami budėjo prie savo šventojo koplyčios.

Šventuoju J. A. Pabrėža buvo vadinamas nuo seno. Tik 1933 m., atsiradus galimybėms, pranciškonai pradėjo jo beatifikacijos procesą. Jį sujaukė prasidėjęs karas, vėliau įsitvirtinęs sovietmetis. Po daugelių metų procesas atnaujintas, kaip ir atnaujinta J. A. Pabrėžos koplyčia, be paliovos lankoma tikinčiųjų ir ieškančių šio įstabaus žmogaus užtarimo.

Tiškevičių mauzoliejus-koplyčia sovietmečiu

Tiškevičių mauzoliejus-koplyčia garsiojo Kretingos fotografo Alfonso Survilos fotografijoje

Vien laidotuvių procesija ko verta. Kretingos istorikas Julius Kanarskas knygoje „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“ rašo, kad katafalką traukė keturi juodai apdengti arkliai, lydėjo keturi fakelais nešini juodai apsirengę vyrai, mylimiausias žirgas, šeimos nariai ir artimieji.

Palangoje pašarvotas, grafas amžinajam poilsiui 1891 m. gegužės 31 d. buvo parvežtas į Kretingą. Beje, laikinai atgulė visai šalia J. A. Pabrėžos kapo, šv. Jurgio koplyčioje. Tik po dvejų metų šeimos narių rūpesčiu kitoje kelio pusėje, dvaro kapinėse buvo pastatyta koplyčia-mauzoliejus.

Projekto autoriumi grafas A. Tiškevičius pasirinko švedų kilmės architektą Karlą Eduardą Strandmaną. Grafas matyt pasitikėjo architektu ir įžvelgė jo talentą. Kai projektavo Tiškevičių šeimos mauzoliejų-koplyčią, K. E. Strandmanui buvo vos 26-eri. Tiškevičių amžinojo poilsio vieta tapo pirmuoju sakraliniu architekto projektu Lietuvoje ir savotiška vizitine kortele. Po šios koplyčios jaunasis architektas Lietuvoje suprojektavo daugiau negu 10 žinomų bažnyčių, o iš viso jo autorystei priskiriama apie 30 sakralinio pobūdžio statinių. Daugelį jų galima pamatyti Žemaitijoje. Labiausiai žinomos Palangos, Salantų, Kulių, Ylakių, Plungės, Švėkšnos, Gruzdžių ir kitos bažnyčios.

8-9 Iš Tiškevičių laikų išlikusios koplyčios vidaus apdailos detalės

Švediškas projektas, lietuviškos medžiagos

Tiškevičių šeima Kretingos dvare gamino raudono molio plytas, kurias parduodavo. Per metus plytinėje būdavo pagaminama daugiau negu pusė milijono plytų. Dalį jų Tiškevičių šeima naudojo ir savoms reikmėms. Tarp jų – koplyčios statyba. Tiesa, plytinėje buvo gaminamos paprastos plytos, o įmantresnių formų buvo parvežtos iš Mažojoje Lietuvoje, Įsrūtyje, veikusios plytinės. Įmantriąsias plytas ir dabar galima įžvelgti koplyčios stogo smailėse, bokšteliuose.

Šiandien lankantis koplyčios viduje galima pamatyti ir daugiau Tiškevičių šeimos narius regėjusių detalių. Į koplyčią veda dvaro staliaus Pranciškaus Suchaneko gamintos durys, viduje išlikęs medinis choro balkonėlis, puoštas gėlių ornamentais, originalūs klauptai. Pro langus lengvai įslysta saulės spinduliai, o Tiškevičių laikais ant sienų jie žaidė spalvoti – rėmai buvo įstiklinti neįmantriais, bet spalvingais vitražais.

Grafų Tiškevičių mauzoliejus-koplyčia šiandien

Vietoje altoriaus dabar jau žioji tuščia erdvė, bet iki apytiksliai praėjusio amžiaus 7-o deš. į viršų kylanti arka buvo papuošta mediniu altoriumi. Sovietmečiu iš ten dingus nukryžiuotajam, altorius išardytas ir dabar saugomas Kretingos muziejaus fonduose. Neogotikinis, smailių detalių altorius Tiškevičių šeimos užsakymu buvo pagamintas Varšuvoje.

Žvalgantis koplyčios viduje žvilgsnis neišvengiamai užkliūva už lubų skliauto – dar išlikęs fragmentas, kuriame matosi, jog lubos buvusios išdažytos mėlyna dangaus spalva ir nusagstytos žvaigždėmis. Tačiau dar įdomesnė detalė yra sienos ir langų arkų šonai. Puikiai matyti, kad jie buvo išdažyti juodomis ir baltomis juostomis – itin primena Andalūzijos regione esančių maurų šventyklų ornamentiką. Vis dėlto, egzotikos čia turbūt ieškoti nereikia – juoda ir balta buvo laikomos gedulo spalvomis. Tuo labiau, kad koplyčioje esančiame mauzoliejuje buvo palaidoti ne tik vyresnio amžiaus grafai, bet ir jaunesni šeimos nariai. Pavyzdžiui, vos penkerių mirusi anūkė, kuri papuošta baltomis įkapėmis buvo pašarvota Žiemos sode.

Karo metais ir sovietmečiu grafų Tiškevičių mauzoliejus-koplyčia neišvengiamai nukentėjo. Sunyko šoniniai laiptai (dabar atkurti), išdužo vitražai, išvogtas altorius ir sarkofagai, nutrupėjo originalūs ornamentai. Sovietmečiu mauzoliejaus dalyje laikyti laidojimo reikmenys, kretingiškiai pasakoja regėję piktai juokaujant ten paliktą padvėsusią karvę.

Tačiau šiandien koplyčia atgauna savo grožį ir grakštumą: atkurti laiptai, restauruoti sarkofagai, suremontuota mauzoliejaus dalis. Koplyčia lankytojams atveriama per Vėlines, noriai lankoma per ekskursijas.

• Rašyti komentarą (4)