Renginiui baigiantis, dalyviai kartu su organizatoriais nusifotografavo prie sienos su išdidinta almanacho „Aitvaras“ viršelio išklotine.

Palangos miesto bibliotekoje įvykęs renginys, skirtas 1961–1996 metų tuometinės Palangos pirmosios vidurinės mokyklos jaunųjų literatų kūrybos almanacho „Aitvaras“ 25-mečiui paminėti ir jaunosios kartos moksleivių almanachui „Prie upokšnio“ pristatyti, tuo pačiu tapo ir vakaru šiltų prisiminimų apie moksleivius kurti telkusį pernai anapilin išėjusį lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Palangos miesto garbės pilietį Joną Brindzą.

Kiekvienas prisiminimas – brangus

Pirmąkart šis garsus pedagogas viešame renginyje Palangoje paminėtas per Mokytojo dieną spalio 6-ąją, kai bibliotekoje vyko konferencija apie lituanistinio ugdymo tradicijas ir mokytojų indėlį į miesto kultūrinį gyvenimą.

„Apie Joną Brindzą esu surinkusi gausią medžiagą, tačiau ją dar labiau praturtintų kiekvienas jūsų pasakojimas, kiekviena nuotrauka“, – į susirinkusius buvusius mokytojo kolegas, mokinius, bičiulius apeliavo bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Dainora Kaniavienė.

O tų prisiminimų buvo. Amžiumi vyriausias, 90-metį perkopęs, Algimantas Želvys teigė su J. Brindza susipažinę 1956-aisiais, būdami Vilniaus pedagoginio instituto studentai. Nežinoję, kad po kiek laiko Palangoje susitiks kaip tos pačios mokyklos mokytojai. Dirbti Jonas atvyko su žmona kurso drauge Anele.

„Sakydavau, mes, chemikai, tai ne jūs, lituanistai-literatai. Jūs mokat rašyti gražiai, poetiškai, o mes, kaip sakoma, – bjauriom, ne visiems suprantamom formulėm“, – juokavo pedagogas. Sakęs, ką padarysi, visokių reikia... Nepaisant specialybių skirtumo, juodu siejo draugystė. „Mačiau, kad po Anelės mirties Jonas jautėsi labai vienišas. Buvom susitarę kasdien eiti į Turgaus gatvėje esančią kavinukę kartu išgerti kavos. Ir ėjom, kol jis galėjo“, – pasakojo A. Želvys.

Apie savo pirmuosius kūrybinius pabandymus mokyklos suole, mokytojo toleranciją ir mažiau gabiam, padrąsinimą prisiminimais dalijosi Arūnas Grigalauskas, žurnalistė kelių knygų autorė Dovilė Štuikienė (Zarankaitė), Irena Valužė.

„Dabar galvoju, kodėl – aš? Mudu su Jonu sutardavom puikiai, buvom draugai. Tikriausiai sutikau padėti, nes daugiau nelabai ir buvo kam?“ – svarstė buvusi informacinių technologijų mokytoja Dalia Trinkauskienė, kompiuteriu surinkusi visus jaunųjų literatų tekstus J. Brindzos sumanytam almanachui „Aitvaras“. Tarp autorių – Laimonas Tapinas, Rolandas Rastauskas, kurio, tuomet dar vienuoliktoko, dramą „Lenktynių aitvaras“ 1972-aisiais pastatė profesionalus Jaunimo teatras. Taip pat – Meilė Sposmanytė, Edmundas Atkočiūnas, Vytautas Kusas, Vida Baranauskaitė, Jūratė Šilgalytė, Antanas Vaišnora, Palmira Čibiraitė, Vilija Kasparaitytė, Judita Pesenkaitė, Margarita Valauskytė, Raimundas Daukša, Rimvydas Valatka, Dovilė Zarankaitė, Andžela Sugako, Ramūnas Korsakas, Paulius Korsakas, Asta Krakytė, Evaldas Mogenis, Aivaras Dočkus.

Anot D. Trinkauskienės, didieji kompiuteriai neseniai buvo atsiradę, nedaugelis juose tuomet turėjo instaliuotą „Word“ programą. „Manęs niekas neapmokė šia programa dirbti, buvau „saviveiklininkė“, rinkau, kaip išėjo. Patį pirmą – didžiulį Laimono Tapino tekstą apie vaikystę, žvejų kaimelį – keturis, jei ne daugiau, kartų! Vis kažką ne taip nuspausdavau arba kažko nenuspausdavau, ir tas tekstas akimirksniu pranykdavo“, – prisiminė pedagogė.

Istorija – ir nuotraukose

164-ių puslapių leidinį, vainikavusį nuo 1999 m. Palangos senąja gimnazija vadinamos ugdymo įstaigos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo J. Brindzos veiklą, sumaketavo ir 2000-aisiais išleido aktyvus visuomenininkas, fotomenininkas Adas Sendrauskas.

„Palangoje 1995-aisiais įsigijau patalpas savo fotocentrui, teikėme paslaugas, daug kas čia užeidavo, tarp jų ir mokytojų, ir mokinių. Kartą Brindza užsiminė 4-erius metus negalintis išleisti jau paruošto leidinio su mokinių kūryba. Pasisiūliau – žinojau visą procesą, nuo ko pradėti, ką daryti, nes turėjau patirties leidžiant parodoms katalogus, afišas, programas, jau buvau pažįstamas ir su Klaipėdos spaustuvių savininkais“, – pasakojo A. Sendrauskas. Anot jo, 1 tūkst. egzempliorių tiražu almanachą išleisti užtruko 3 mėnesius.

Adas atviravo, kad jo pavardė šiame leidinyje figūruoja tik kaip leidėjo, bet ne kaip kūrėjo, mat, be literatūros, vidurinėje mokykloje jis domėjosi ir kitais dalykais – lankė fotobūrelį, sporto treniruotes. Ypač mėgo sportą, net buvo tapęs šuolio į aukštį Lietuvos rekordininku. O „Aitvaras“ jam primena jo paties vaikystę, metus, praleistus mokykloje, kurią baigė 1974-aisiais. Organizuodamas šį renginį, norėjęs, kad leidinio 25-mečio proga susitiktų kūrėjai, bet ypač – kad šventė būtų senosios ir jaunosios kartos mokytojams.

A. Sendrausko žodžiais, viskas turi savo istoriją – šalis, miestas, šeima, žmogus. Istoriją turi ir almanachas „Aitvaras“. Mokytojas J. Brindza niekada savęs nelaikęs literatų telkimo pradininku, sakydavęs, kad tik pratęsė Emilijos Adiklienės – žymios lietuvių kalbos mokytojos ir kraštotyrininkės, 4 vaikų mamos veiklą. Tai jos iniciatyva mieste atsirado literatų būrelis,1935–1940 metais leido laikraštį „Birutės Tėviškė“, kuriame moksleiviai rašė apie savo gyvenimus. Beje, paskutinieji šio laikraščio numeriai buvo spausdinami Kretingos pranciškonų spaustuvėje.

A. Sendrauskas savo pasakojimą iliustravo nuotraukomis – kaip atrodė laikraštis „Birutės Tėviškė“, o kaip – pirmasis Palangoje mūrinis namas, kuriame gyveno miesto valdžia, kaip – dar jauni daugeliui pažįstamų mokytojų veidai, o štai 1961-ųjų rugsėjo 1-ąją pasitinka Palangos vidurinė mokykla – priešais gausų moksleivių būrį kalba direktorius Juozas Kazlauskas... „Ši nuotrauka – mano daryta, – atpažino buvęs chemijos mokytojas A. Želvys. – Lietuvos radijas tada darė šventės įrašą. Matot – ant stalo du stovai? Kaip mėgintuvėlius „prišriūbavau“ prie jų mikrofonus.“

Vienoje nuotraukoje užfiksuotas ir 1964-aisiais mokyklos koridoriuje pakabintas skelbimas apie šaukiamą literatų būrelio steigiamąjį susirinkimą – vadinasi, ta data ir laikoma literatų būrelio ugdymo įstaigoje gimimo diena. Pasirodo, dar buvo leidžiamas sienlaikraštis „Jaunystė“, kuriame išspausdintas ir pats pirmasis nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu 2010-aisiais pripažinto R. Rastausko apsakymas „Žalieji pipirai“. Prisiminimais apie tai, kaip kūrė šį sienlaikraštį, pasidalijo buvusi redaktorė Dovilė Oškinytė.

Jaunųjų literatų kalvė

O almanachas „Prie upokšnio“, į kurį sudėti 2013–2022 m. geriausi jaunųjų literatų darbai, pasirodė 2022 metais, Palangos senajai gimnazijai minint 100-mečio sukaktį. „Jeigu kuriame nors renginyje figūruoja Jūratės Galinauskienės vardas, visi nori ją pamatyti, pasiklausyti, jos nuopelnai ir indėlis į Senosios gimnazijos istoriją, pirmiausia, į jaunimo ateitį – didelis“, – sakė absolventė knygų autorė Agnesa Kenešytė-Gricė. Anot jos, per 44-erius darbo ugdymo įstaigoje metus galėjusi išblėsti motyvacija, dingti ugnelė, tačiau, pažiūrėjus į mokytoją, taip neatrodo. „Gazuojate, nestabdote“, – kalbėjo A. Kenešytė-Gricė. Kadangi mokytoja matė ir ankstesnę moksleivių kartą, Agnesa klausė, ar dabartinė nėra mažiau kūrybinga negu buvusioji? Tačiau J. Galinauskienė atviravo nesanti iš tų, kurie lygina. „Širdimi galiu paliudyti, kad kiekviena karta atsineša savo kūrybinį potencialą, stilių ir ugnį, tik laimė, kai sugebu laiku pamatyti, jos neužgesinti, pakurstyti“, – prisipažino mokytoja, išugdžiusi ir poetę, eseistę Mūzą Svetickaitę, ir pirmąją R. Rastausko literatūrinės premijos, kurią įsteigė Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su Palangos savivaldybe, laureatę Ievą Mariją Sokolovaitę, ir daug kitų talentų.

J. Galinauskienė atviravo visada žavėjusis šviesaus atminimo J. Brindzos veikla, bet ji nesanti vienintelė šio pedagogo tradicijos tęsėja. „Kai pradėjau dirbti, šalia manęs buvo nuostabi draugė lituanistė Zita Šidlauskienė, dabar visas pulkelis esam: Aušra Šeštokienė, Raimonda Kačerauskienė, Nijolė Šakinienė. Padedant buvusiam direktoriui Leonui Šidlauskui, kartu mes ir almanachą parengėme“, – kalbėjo mokytoja. Tarp daugybės autorių – nė vieno atsitiktinio – visi autoritetingų komisijos narių įvertinti šalies konkursų laureatai.

Mokytoja pasidžiaugė, kad J. Brindzos pasėta sėkla rado atgarsį kolegų lituanistų širdyse – jie tarsi įpareigojimą jaučia ir dalyvauja tradiciniuose jaunųjų filologų konkursuose, lig šiol nėra praleidę nė vieno, o grįžta dažniausiai su laimėjimais. Ne be reikalo Palangos senoji gimnazija Lietuvoje ir garsėja kaip jaunųjų literatų kalvė. „Tik tas nerimas kirba kasmet: ar atsiras, ar vėl turėsim tokių vaikų? – neslėpė mokytoja. – Džiaugiamės, kad turim, kad ir šiandien čia galėjom pasikviesti keletą. Mokytojų pareiga yra ugdyti kūrybiškumą, o jaunas kūrybingas žmogus – didžiausias Lietuvos turtas.“

Savo kūrinius skaitė Senosios gimnazijos moksleivės Smilte Šiurkutė, Rugilė Želvytė, Elsė Uršulė Stanelytė, Elena Mitrikaitė. Simboliška, kad bibliotekos salėje buvo eksponuojama ir gimnazijos technologijos klasių mokytojų Jolantos Gricienės bei Meilės Bukytės moksleivių sukurta instaliacija „Aitvariukai“ – juk J. Brindza almanacho įžanginiame žodyje rašė, kad aitvaras yra gėrybių nešėjas: „Pabandžiau ir aš tą Aitvarą nutverti 1961 metais, pradėjęs dirbti Palangos vidurinėje mokykloje. Tik tie aitvarai pasirodė ne mitologinės būtybės, o neramūs, labai įdomūs ir kūrybingi moksleiviai – literatai.“

• Rašyti komentarą (3)