![]() |
|
|
„Šv. Pranciškaus varpelis“ – nešęs šviesą kelioms kartoms
„Pajūrio naujienų“ redakciją pasiekė Vilniuje gyvenančio Arvydo Ignatavičiaus laiškas, kuriame – greičiausiai 1935 m. Pranciškonų vienuolyno išleistas žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis“. Tikslų numerį ir leidimo datą nustatyti sunku, kadangi žurnalas per ilgą kelionę laiku liko be viršelio ir be paantraštinių duomenų. Emocijų kėlė visą vaikystę „Šį žurnalą, dar būdamas kokių 9-erių metų vaikas, radau močiutės pasoginės komodos apatiniame stalčiuje. Man tai buvo išskirtinis atradimas – žurnalas ir jo turinys man padarė didžiulį įspūdį, ypač – straipsnis apie Kretingą ir čia įsikūrusius brolius pranciškonus, vienuolyną, lurdą“, – kalbėjo 66-erių A. Ignatavičius, papasakojęs, kad pas senelius Marijoną ir Juozą Burokus jis su tėvais iš Šiaulių važiuodavęs į Kupiškio rajone esantį Girvalakių kaimą, anuomet priklausiusį Skapiškio valsčiui. Pašnekovas prisipažino, kad tą žurnalą jis kiekvieną vasarą vartydavęs ir skaitydavęs iš naujo, o apie Kretingą susidaręs įspūdį, kad tai – ypač jaukus ir švarus miestas. Anot A. Ignatavičiaus, seneliai buvo tikintys žmonės, senelis, išgyvenęs 86-erius metus, prie carinės valdžios buvo baigęs keturias klases, močiutė, kuri mirė sulaukusi 75-erių, taip pat mokėjo skaityti ir rašyti. „Su jais man pavyko išlaikyti glaudų ryšį ir suaugus – važiuodavau padėti prie šieno, kitų ūkio darbų. Dalgis ir grėblys buvo kaimo kasdienybė, technikos gi nebuvo jokios“, – A. Ignatavičiaus pastebėjimu, kaime nedaug kas turėdavęs spaudinių, o jo seneliai per laikmečio kataklizmus – karą, pokarį, sovietmetį – sugebėjo išsaugoti maldaknyges, „Šv. Pranciškaus varpelį“ ir vaikiškas pasakų knygas, iš kurių skaitydavo anūkui. Pats A. Ignatavičius tapo pedagogu, pastaruosius 7-erius metus dirbo su autizmo spektrą turinčiais vaikais, su skirtingų gebėjimų vaikais jis dirba ir dabar. „Iš Šiaulių persikėlėme į Vilnių, tad teko atsisveikinti su daugeliu daiktų, tarp jų – ir su vaikystėje pamėgtais leidiniais“, – kodėl jam mielas žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis“ su prašymu perduoti jį vienuolynui arba muziejui atsidūrė Kretingoje, paaiškino vyras. Buvo vienas populiariausių Lietuvoje Anot Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebono Sauliaus Pauliaus Bytauto, pranciškonų Kretingoje leistas „Šv. Pranciškaus varpelis“ iki 1940 m. buvo vienas populiariausių leidinių Lietuvoje. Tai buvo kartą per mėnesį leidžiamas Šv. Pranciškaus trečiojo ordino žurnalas, leistas 1923–1940 m. ir 1993–1994 m. Kretingoje, kitais metais – kitose vietose. Žurnale buvo publikuojamos bažnyčios ir pasauliečių pranciškonų ordino žinios, giesmės, straipsniai teologijos ir dvasinio gyvenimo klausimais, pasakojimai apie misijas, istoriją. Žurnalo leidėjas buvo Kretingos pranciškonų vienuolynas. Nuo įsikūrimo pradžios jis buvo spausdintas įvairiose Lietuvos, o 1935 m. Nr. 10 ir 1940 m. – Pranciškonų spaustuvėje Kretingoje. Žurnale buvo spausdinamos bažnyčios ir ordino žinios, pasakojimai apie misijų veiklą, giesmės, religiniai straipsniai. „Šv. Pranciškaus varpelis“ 1929–1932 m. turėjo per 20 tūkst. skaitytojų. Keitėsi ne tik spaustuvės, bet ir žurnalo paantraštiniai duomenys, žurnalo redaktoriai, tarp kurių – kretingiškiams gerai žinomi dvasininkai vieną pirmųjų bitininkystės knygų parašęs ir išleidęs Jeronimas Pečkaitis, Pranciškus Bizauskas, Augustinas Dirvelė ir kt. Informacinę vertę suteikia leidiniuose spausdinamos turinių rodyklės: 1924–1925; 1927–1931; 1933–1939 metų žurnalai yra su metinėmis turinių rodyklėmis. Nuo 1935 m. Nr. 10 iki 1940 m., įkūrus naują pranciškonų spaustuvę Kretingoje, pakeistas pavadinimas į „Pranciškonų pasaulis“. „Visi kada nors išleisti „Šv. Pranciskaus varpelio“ egzemplioriai yra saugomi Kretingos vienuolyno bibliotekoje. Jie visi įrišti ir padėti saugoti“, – teigė klebonas, kurio pastebėjimu, „Šv. Pranciškaus varpelis“ savo laiku turėjo išskirtinę reikšmę visuomenės gyvenime. – Leidinys ne tik fiksavo pranciškonų brolių ir pasauliečių gyvenimą, ordino istoriją, aktualijas, asmenybes, bet ir ugdė dvasingumą, nešė šviesą visuomenei – jį galėjo skaityti kelios kartos. Svarbus ir tas faktas, kad Kretingoje taip pat veikė pranciškonų spaustuvė.“ Gera žinia yra ta, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka yra suskaitmeninusi visus tarpukariu išleistus „Šv. Pranciškaus varpelio“ egzempliorius ir įkėlusi į e.paveldo sistemą, taigi šie leidiniai yra laisvai prieinami visiems besidomintiesiems tarpukario spauda. Telkė lietuvius išeivijoje Žurnalas 1942–1944 m. ankstesniu pavadinimu „Šv. Pranciškaus varpelis“ buvo leidžiamas jau emigracijoje – Vokietijoje, Pitsburge, čia persikėlus pranciškonams. Vėliau išleidimo vietos keitėsi, nes broliai pranciškonai iš Vokietijos išvyko į JAV. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir atsikūrus Mažesniųjų brolių ordino šv. Kazimiero provincijai, nutarta žurnalą vėl leisti Lietuvoje. „Šv. Pranciškaus varpelis“ sugrįžo į Kretingą, kur leistas 1993–1994 m., vėliau persikėlė į Vilnių ir 1995 m., išleidus 4 numerius, leidimas buvo sustabdytas. Kretingos katalikų bažnyčios klebonas S. P. Bytautas akcentavo, kad Amerikoje spaudos veiklą pranciškonai pradėjo būtent „Šv. Pranciškaus varpeliu“. Jį redagavo T. J. Vaškys, L. Andriekus, T. M. Stepaitis, B. Bagdonas, o V. Gidžiūnas šį leidinį redagavo 21-erius metus. Leidinio administracija ne kartą kėlėsi iš vienos vietos į kitą: Pitsburgą, Gryną, Kenebunką, Brukliną. Amerikoje pranciškonai „Šv. Pranciškaus varpelį“ praplėtė, pritaikydami ne tik religiniams, bet ir patriotiniams tikslams. „Šis leidinys karo ir pokario metais ugdė Amerikos lietuvių religinį ir tautinį identitetą. Žurnalas padėjo ir patiems pranciškonams įsikūrimo reikaluose. Jisai suvienijo pranciškonų bičiulius, kurių aukomis per trumpą laiką iškilo 6 vienuolynai, spaustuvė, bažnyčios ir kitos įstaigos“, – šio leidybinio darbo prasmę įvardino S. P. Bytautas. Anot jo, iš pradžių „Šv. Pranciškaus varpelis“ buvo skirtas pranciškonams pasauliečiams, vėliau pritaikytas plačiajai visuomenei, o Amerikoje jis buvo visiems lietuviams skirtas religinio ir patriotinio turinio žurnalas, dėl to jį skaitė daugelis mokytų lietuvių katalikų ir ne katalikų. „Varpelio“ kelias buvo netrumpas, turėję daug gražių ir laimingų dienų, bet išgyveno ir liūdnų momentų, kai net 18 mėnesių buvo nustojęs „skambėti“ – 1963 m., švenčiant leidinio 40-metį, buvo pastebėta, kad reikia rūpintis dėl tolesnio šio spaudinio likimo“, – istorines peripetijas atskleidė klebonas, pastebėjęs, kad visai išeivijai trūko jų dvasią formuojančios literatūros. Per „Šv. Pranciškaus varpelį“ buvo vykdoma katekizacija, leidinyje ypatingas dėmesys buvo skiriamas pasauliečiams pranciškonams, nušviečiamos pareigos, atskleidžiamas jų dvasingumas, pateikiamos šio ordino aktualijos tiek Amerikoje, tiek visame pasaulyje, daug dėmesio skirta jaunimo dvasingumo ugdymui. Buvo spausdinami straipsniai krikščionybės ir Lietuvos istorijos tematika, ugdoma meilė tėvynei ir persekiojamiems jos žmonėms sovietų okupuotoje Lietuvoje. „Varpelis“ nepaprastai padėjo susiorganizuoti pranciškonams pasauliečiams, palaikė su jais ryšius, kėlė jų dvasią ir entuziazmą veiklai ir savęs tobulinimui“, – apie spaudinio reikšmę kalbėdamas S. P. Bytautas akcentavo, jog pranciškonams buvo suprantama, kad nuoseklus informavimo darbas ir religinis-tautinis lietuvių švietimas gali tarnauti lietuvių tikėjimo ir bendrystės puoselėjimui, o taip pat ir pačių brolių siekiui išsaugoti savo identitetą ir ryžtą atsikurti Lietuvoje.
|