Tradicinių amatų meistrė meno kūrėja Margarita Macijauskienė edukacijos dalyviams parodė, ką jie galėtų pritaikyti ir kasdienybėje, suvėrę popieriaus ar plastiko šiaudelius. „Tačiau tai niekada nepakeis sodų rišimo medžiagos – rugio šiaudo“, – tvirtino menininkė.

Kretingos rajono viešosios M. Valančiaus bibliotekos Rūdaičių filiale buvo surengta šiaudinių sodų rišimo edukacija „Dangaus sodai“, skirta M. K. Čiurlionio metams paminėti. Renginio viešnia klaipėdietė tradicinių amatų meistrė meno kūrėja Margarita Macijauskienė pasidžiaugė, kad moterų, vaikų rankose pamažu atgyja ši liaudies meno šaka. „Pastebiu, kad susidomėjimas šiaudų sodais kyla, ir tai džiugina“, – edukatorė akcentavo, kad prieš dvejus metus šiaudų sodai pateko į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

„Kol yra šiaudų sodų meistrų, kol tuo domimasi bendruomenėse, yra vilties, kad šis amatas, kurį labiau įvardinčiau kaip kūrybą, neišnyks“, – viltingai kalbėjo, M. Macijauskienė, pirmąją savo darbų aprodą surengusi dar 1993-aisiais. Iš viso meno kūrėja yra surengusi per 30 parodų, jos sodais galėjo pasigrožėti ir Rūdaičių bibliotekos lankytojai, ir edukacijos dalyviai.

Svarbiausia, kad visi M. Macijauskienės darbai – originalūs. „Niekada nieko nekopijavau. Kūriau ir pati tebekuriu savo darbų schemas, vaizdus, mėgstu savo sodus puošti džiovintais linais, kermėkų žiedais, proginius sodus – šiek tiek spalvotais siūlais. O pagal Mažosios Lietuvos tyrinėtoją Frydrichą Kuršaitį, tiksliau – jo aprašytą lietuvninko namuose matytą šiaudų sodą, papuoštą popierinėmis gėlėmis, vieną tokių sukūriau ir aš“, – M. Macijauskienė sakė, kad šį sodą kūrusi taip, kaip supratusi tyrinėtojo aprašymą, kuris apėmė vos keturias eilutes.

Šiaudus – vieną esminių sodų rišimo elementų – meistrė ruošia pati. Jų ieškoti pradeda apie Jonines, nes vėliau paruošti šiaudai nebeturi prigimtinio grožio, kuriam didžiausios įtakos turi gamtos sąlygos: vėjas, lietus, saulė. Todėl pražiopsoti Joninių laiko nevalia – vėliau paruošta žaliava bus netinkama sodams rišti.

Menininkė apgailestavo, kad vis sunkiau yra rasti rugių šiaudų – šią grūdinę kultūrą augina vis mažiau žemdirbių, tačiau ūkininką, kuris leistų pasiruošti ruginių šiaudų dar iki javapjūtės, jai pavyko surasti Degaičiuose. „Žinoma, galima sodus rišti ir iš miežio, kviečio šiaudo, bet rugio šiaudas yra pats geriausias – tvirtas, gražus, reikiamo ilgio“, – tvirtino M. Macijauskienė.

Į edukacijas Rūdaičiuose vietos žmones pakvietė Rūdaičių bibliotekininkė Laimutė Kalniuvienė (antra iš dešinės).

Jai pats gražiausias – natūralus šiaudas, todėl ji sakė nei dažanti, nei kitomis priemonėmis siekianti pakeisti šiaudo spalvą. Kartą ji šiaudus pavirė su soda – išgavo citrinos spalvą, bet menininkei tai nelabai patikę. Vis dėlto, meistrės pastebėjimu, gražiausias yra natūralus šiaudas, kuriam žavesį suteikia saulė.

Sertifikuota tradicinių amatų meistrė visą grožį kuria bute: „Gyvenu tarp šiaudų, kai dirbu, neišvengiu ir šiukšlių, dulkių – vis tenka suskubti pasišluoti, apsitvarkyti. Bet tai nenuslopina noro kurti, – M. Macijauskienė sakė, kad jai rišti sodus visų pirma yra pomėgis ir kūrybinis procesas, visiškai nesusijęs su komercija. – Jeigu taip nutiktų, kad darbus reikėtų pardavinėti, sakyčiau, kad baigtųsi ir kūryba.“

Pagal specialybę Margarita yra muzikė, savo išsilavinimą dar pritaikanti Sendvario progimnazijoje, kur akomponuoja per choreografijos pamokas. Seniau dirbo su vaikų folkloro ansambliu, etnokultūros centre.

„Per kūrybinį procesą labiausiai man patinka liesti šiaudus. Tai ramina, nuteikia labai pozityviai. Beliečiant, bekilnojant tuos šiaudų šakaliukus gimsta naujos idėjos, mintys. Gamtinė medžiaga – nesvarbu, kad šiaudas džiovintas, – yra tarsi gyva, gal todėl ir miela iš jos kurti ką nors gražaus“, – M. Macijauskienė prisipažino, kad ji yra bandžiusi sodus verti ir iš plastiko šiaudelių, juos jungdama su siūlu ar LED lemputėmis. Nelabai patiko, bet per edukacijas ji pademonstruoja ir tokį variantą – o gal žmogus, pasimokęs rišti sodus, savo buityje sumanys tai pritaikyti.

„Apskritai, pradėjus rišti sodus, prisilietus prie natūralių medžiagų, pameditavus, nusiraminus, žmogui psichologo nereikia“, – tvirtino menininkė, kuri patyrė, kad geriausi darbai gimsta tyloje ir susikaupime.

Margaritos Macijauskienės sodų paroda Rūdaičių bibliotekoje

Kas pirmasis surišo šiaudų sodą? Į šį klausimą M. Macijauskienė sakė negalinti atsakyti: sodus riša daugybė tautų – latviai, lenkai, skandinavai, slavų tautos. „Skiriamės vienas nuo kito. Lenkai labiau mėgsta spalvotus sodus, ukrainiečiai, pastebėjau vienoje stovyklų, daugiau taiko pynimo, ypač įspūdingi – mūsų kaimynų latvių sodai“, – palygino meistrė.

Galimybę Rūdaičių kaimo moterims ir vaikams pasimokyti sodų rišimo paslapčių su M. Macijauskiene suteikė Rūdaičių bibliotekos bibliotekininkės Laimutės Kalniuvienės parengtas projektas, skirtas M. K. Čiurlionio metams paminėti. Pagal jį rūdaitiškiai vėlė vilną, rinkosi į dailės terapiją, rinkosi į poezijos-muzikos vakarą. „Mūsų dar laukia folkloro vakaronė“, – L. Kalniuvienė tvirtino, kad kaimo žmonės naujovių nuolat nori, o kultūros darbuotojų užduotis – juos patenkinti.

---

Šiaudų sodas – iš sausų šiaudų, tam tikra tvarka suvertų ant siūlo, sudaryti maži geometriniai elementai, kurie vėliau sujungiami į trimatį meno objektą. Naudojant gana paprastas medžiagas sukuriamas nuostabus trimatis, galima sakyti, architektūrinis, meno kūrinys, reikalaujantis didelio susikaupimo, kantrybės ir patirties.

Šiaudų sodai yra labai svarbus kultūrinis paveldas tiek savo ritualine, tiek ir menine prasme.

Manoma, kad sodų pynimo tradicija priklauso baltams – soduose atsispindi svarbiausi senosios Lietuvos kultūros motyvai, kurie savo prasme susipina su pagonybe ir krikščionybe.

Simbolinė sodų prasmė susijusi su turtu ir gausa, sodas, kaip turtingo gyvenimo linkėjimas, buvo dovanojamas jaunavedžiams, sodą buvo įprasta kabinti ir gimus vaikui, ruošiantis Kūčioms, Velykoms. Šiaudų sodas buvo ne tik namų puošmena, bet ir laimės simbolis.

• Rašyti komentarą (1)