Visi odos meistro Tautvydo Rudžio sumanymai gimsta dirbtuvėse Darbėnuose.

Darbėnuose įsikūręs tautodailininkas odininkas 70 metų Tautvydas Rudys savo užsiėmimą – odos dirbinių gamybą – tapatina ir su amatu, ir su kūryba. „Amatas – nes iš to išgyvenu, o kūryba prasideda tada, kai nori išgyventi iš amato. Žmonėms reikia naujovių“, – kalbėjo tautodailininkas, prie odos tiesiogine šio žodžio prasme prisilietęs dar vaikystėje.

T. Rudys užaugo Vilniuje, būdamas 11-os neteko tėvo, kuris, baigęs mokslus Taline Estijoje, dirbo odininku, prisidėjo kuriant tuometį Vilniaus dailės kombinatą. „Tėvas – odininkas, senelis – „kriaučius“, siuvęs kailinius, pirštines. Galima sakyti, kad pasekiau jų pėdomis“, – teigė T. Rudys, kuris, baigęs aštuonias klases, įstojo mokytis į tuometį Vilniaus politechnikumą, tačiau jo nebaigė dėl incidento su dėstytoju.

„Ką daryti? Namuose – motina, turinti negalią, tėvo – nebėra, o gyventi tai reikėjo. Priėmė mane dirbti į tą patį Vilniaus dailės kombinatą, į kurį sugrįžau ir po tarnybos sovietinėje armijoje, ir po mokslų Stepo Žuko dailės technikume. Dirbau 18-a metų – iki kol visus ištiko permainų metas, vienaip ar kitaip pakeitęs daugelio to meto žmonių likimus“, – prisiminė tautodailininkas, kuris, atvykęs gyventi į Darbėnus, iš dalies įgyvendino ir savo tėvo svajonę – šis vis pakalbėdavo, kad, išėjęs užtarnauto poilsio, kelsis į kaimą, į sodybą. T. Rudys prisipažino nesąs miesto vaikas – jį irgi traukė gamta, ramybė, tad sprendimas iš didmiesčio keltis į ramų provincijos miestelį atėjęs iš vidaus. Dėl šio sprendimo sakė nė sykio nesigailėjęs.

T. Rudžio odos dirbtuves Darbėnuose dažniausiai susiranda tie, kuriems reikia ko nors natūralaus, originalaus, mūsų kraštą reprezentuojančio suvenyro ar tiesiog – patogaus kasdien būtino daikto: piniginės, raktinės, rankinės, papuošalų dėžutės ir panašiai.

Paklausus, kaip gimsta kūrybinės idėjos, iš ko jų semiasi, T. Rudys teigė, kad daugiausia idėjų suteikia patys žmonės. „Daug bendrauju su žmonėmis – mugėse, įvairiose edukacijose. Iš jų ir išgirstu, ko jiems reikia, ko jie pageidautų, kas būtų įdomu, kas – ne. Sausis man įprastai būna atokvėpio, tarsi atostogų metas. Tada ir gimsta naujos idėjos ir sumanymai.“

Oda ypač dera su gintaru, įspūdingai atrodo ir darbai, dengti aukso folija.

Patį darbų autorių žavi tai, kad ir amatas, ir kūrybinis procesas jam suteikia laisvę – būti nepriklausomam ir daryti tai, ką nori ir kada nori. Pagautas kūrybinio įkvėpimo, tautodailininkas dirbtuvėse gali praleisti ir 12-a valandų ar daugiau – dirbti kad ir visą naktį, o jei nesiseka – ilgiau dviejų valandų dirbtuvėse neišbūna arba išvis į jas neužsuka. Trumtrūksta.

„Didžiausias odininko darbo žavesys – odos kvapas ir malonumas ją liesti“, – prisipažino Tautvydas, kuris tvirtino, kad dabar odininkams bepigu gauti odos – tiekėjai jos, kiek nori ir kokios nori, furnitūros atveža vos ne iki durų – patiems meistrams nebereikia vykti jos ieškoti. Šiuo metu oda dažniausiai atkeliauja iš Lenkijos ir Italijos – Lietuvoje gyvavusios odos gamybos įmonės nunyko, nors tradicijų tikrai būta gilių. „Gaila tik, kad lietuvaičiai – be fantazijos. Juoda, ruda, pilka... Jiems svarbu, kad daiktas būtų neiššaukiantis ir praktiškas. O kur balta, geltona, žalia ar raudona?..“ – retoriškai klausė menininkas, per ilgus savo amato ir kūrybos metus pats pasigaminęs ir sau parankius tvirtus ilgaamžius įrankius – tokių nenusipirksi.

Odininkas pats susikuria ir gaminių lekalus – jų nekopijuoja, konstruoja, skaičiuoja, viską derina pats. „Ar kas patikėtų, kad piniginei reikėtų tokios krūvos lekalų?“ – rodydamas į vieną ryšulį surištą lekalų šūsnį – jame gal koks 20 detalių – piniginei pasiūti, kalbėjo jis.

Tautvydo Rudžio odos gaminiai – universalūs ir pritaikomi daugelyje gyvenimo sričių.

Odos gaminiai gali būti ne vien iš odos – ši materija kuo puikiausiai dera su gintaru, medžiu. „Gintaras – šiltas mineralas, jo dermė su oda yra ypatinga“, – rodydamas savo darbus iš odos ir gintaro, kalbėjo T. Rudys. Parodė jis ir darbus iš odos su aukso folija. Ji pabrangina gaminio savikainą, tačiau yra žmonių, kuriems tokios dermės reikia ir kuriems ji patinka.

Didžiausią nuotykį, prisipažino Tautyvdas, jis patyręs su musmušiais: „Sėdžiu dirbtuvėse, dirbu. Skraido musė. Prisiminiau, kad vaikystėje mes jas mušdavome musmušiais, kuriuos pasidarydavome iš šakaliuko ir gumos. Galvoju, kaip aš, odininkas, muses su kažkokia guma mušiu. Sėdėdamas ir žiūrėdamas į musę ją nusipiešiau ir sukūriau atitikmenį iš odos. Taip gimė naujas gaminys.“

Tą gaminį mugėje Nidoje pamatė Pietų Korėjos turistai. Šiaip ne taip, kad ir nemokant kalbos, gestais T. Rudys išaiškino, kam tas daiktas naudojamas. Tądien jis pardavė visus musmušius ir dar pritrūko – jie tiek patiko korėjiečiams, kad mugėje kilo didžiulis alasas. „Nežinau, ką jie įsivaizdavo, musmušiais mušdami vienas kitą ir kvatodami, bet musmušiai atrodo tikrai įdomiai ir patogūs naudoti“, – T. Rudys sakė, kad yra pasirengęs jų vėl prigaminti.

Apie kūrybinius sumanymus T. Rudys nebuvo linkęs kalbėti. Sakė, kad šiuo metu gyvena sau, o gyvenimas pats padiktuos, ką dar gražaus ir įdomaus bus galima sukurti iš odos. Svarbiausia, kad šis kūrybiškumo nestokojantis amatas vis dar gyvas, puoselėjamas tautodailininkų, tačiau jų daugiau telkiasi Vilniaus ir Kauno kraštuose.

• Rašyti komentarą (2)