Dailininkė Akvilė Zavišaitė

Vilniuje, meno galerijoje „Kunstkamera“, buvo eksponuojama personalinė dailininkės Akvilės Zavišaitės (1962–1991) paroda „Akvilė“. Tai jau antrasis sykis, kai šios galerijos sienas papuošė įspūdingo dydžio per anksti iš šio gyvenimo išėjusios jaunos kūrėjos tapybos darbai.

Moteriškoje figūroje daugiau jautrumo

Akvilė gimė Vilniuje, įžymaus architekto dabar jau anapilin išėjusio Algimanto Zavišos ir žurnalistės redaktorės Ritos Baltušytės šeimoje.

Kelerius metus šeima gyveno Nidoje, vėliau, tėvams pasukus skirtingais keliais, Akvilė su mama persikėlė į Vilnių, o vaikystės ir paauglystės atostogas dažnai leisdavo kartu su tėvu tarp Baltijos jūros, marių ir kopų smėlio.

„Aš, Akvilė Zavišaitė, gimiau 1962 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje, puikiame sename mieste. Būdama maža, gana daug laiko praleisdavau viena, kadangi mano abu tėvai dirbo. Likusi namie dažnai imdavausi savo mėgstamiausio užsiėmimo – piešti“, – knygoje „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“, išleistoje 1997 m., jaunosios kūrėjos balsu kalbėjo jos parašytos eilutės.

„Man labiau patinka piešti moterų figūras negu vyrų. Kažkodėl man atrodo, kad moteriškoje figūroje daugiau jautrumo, juslumo ir seksualumo. Man taip pat labai patinka baro atmosfera, muzika, žmonės. Mano tapybos moterys nėra autoportretai. Tačiau kadangi labai giliai išgyvenu vaizduojamą situaciją, tie portretai gali priminti mane. Aš tikiu, tikras dailininkas piešia, kad įtiktų sau, ne kitiems. Jo pasididžiavimas ir tikslas turi būti stebuklas, vadinamas paveikslu. Šią pamoką man davė Leonardo da Vinci, kuris yra pasakęs: „Veidai, kuriuos tapai, turi reikšti tokius stiprius jausmus, kad žiūrintysis pajustų, jog tavo paveikslas gali priversti verkti arba juoktis numirėlį“, – kataloge „Lietuvių dailė 89”, Čikaga 1989 m. rašė A. Zavišaitė.

Vaikystės metais Akvilė Zavišaitė su pusbroliu Roku Valaičiu ir seneliu rašytoju Juozu Baltušiu.

Studijuoti dailę Vilniuje nebuvo lemta

„Mano tėvas buvo gražus vyriškis ir flirtavo su gražiausiomis miesto moterimis. Jis skatino mane sportuoti ir piešti – pats buvo puikus architektas. Pasiėmusi bloknotą ir vandeninius dažus eidavau prie Kuršių marių ir, pamirkiusi teptukus į vandenį, liejau akvareles. Nepamenu, kad būčiau pagaminusi kokį peizažo „šedevrą“ – man labiau rūpėjo įsmukti į barą su tėvu ir žiūrėti į visus tuos žmones, geriančius, besijuokiančius, kalbinančius barmenes“, – knygoje „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“ pasakojo A. Zavišaitė.

1976-aisiais autoavarijoje buvo sunkiai sužalota Akvilės mama Rita Baltušytė, kuri ilgai gydėsi įvairiose gydymo įstaigose, ligoninėse, kol 1981-ųjų vasario mėnesį išvyko gydytis į Australiją ir ten pasiliko. Mamai išvykus, Akvilė liko artimiausių giminaičių – tetos ir močiutės – globoje.

Dar mamai esant Lietuvoje, 1980-aisiais, jaunutė Akvilė norėjo stoti į tuometį Vilniaus dailės institutą (dabar Dailės akademija), bet, anot būsimos menininkės, mandatinė komisija net neperžiūrėjusi darbų jos kandidatūrą atmetė – greičiausiai dėl to, kad ji ne komjaunuolė, kas anuomet, norint studijuoti dailę, buvo gana svarbus reikalavimas.

Akvilės Zavišaitės paveikslas „Kryžių dama“ (1985 m.) labiausiai kritęs į mamos Ritos Baltušytės širdį.

Australijoje sužavėjo pagarba

Pasirinkusi anglų kalbos studijas, mergina įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, o po trejų metų, išvykusi pas mamą į Australiją, pradėjo studijuoti dailę Niukaslio kolegijoje, kur įgijo bakalauro laipsnį. Vėliau ten pat tęsė mokslus, parašė bei apsigynė mokslinį darbą „Mano menas ir mano gyvenimas“.

„Akvilei augant, namuose buvo ir drausmė, ir tam tikra tvarka, nebuvo taip, kad vaikas galėjo eiti ar daryti ką nori. Tuo metu mokymosi įstaigose trūkdavo elementarios pagarbos jauniems žmonėms. Santykiai tarp mokytojo ir moksleivio ar studento dažnai buvo it viršininko su pavaldiniu ar net dar prasčiau, kaip pono su baudžiauninku – mokinį galima buvo apšaukti, aprėkti, įžeisti, todėl Akvilei, atvykus į Australiją, didelį įspūdį paliko tarp dėstytojo ir studento esanti lygybė, pagarba“, – kalbėjo dailininkės mama R. Baltušytė, akcentuodama, kad nuo pat mažumės Akvilė buvo nuolat besišypsantis, laimingas vaikas.

Anksti pasireiškęs noras bendrauti

Pasak A. Zavišaitės mamos, į šypsenos nušviestą veidą žmonės išsyk atkreipdavo dėmesį. Dar net nepramokusi kalbėti, mažylė užmegzdavo kažkokį magišką, nematomą ryšį su į ją pažvelgusiu žmogumi, nebijodama jam nusišypsoti ar pamoti.

„Vaikystėje Akvilė beveik neturėjo lėlių. Tiesa, turėjo nedidukę, dailią, anapilin išėjusios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės padovanotą lėlę, kuri buvo stulbinamai panaši į mergaitę. Su ta lėle kažkiek žaisdavo, bet pats geriausias žaislas buvo meškis Murma, prie kurio buvo stipriai prisirišusi. Tą meškutį visur su savimi nešiodavosi. Tuo metu mes gyvenome Nidoje, tai einant į darbą, reikėdavo ir Akvilę, ir tą meškiną nešti, o jo nemažo būta“, – jautriomis akimirkomis dalinosi šiuo metu Australijoje gyvenanti R. Baltušytė, prisiminusi, kad netekusi meškio mažylė labai išgyveno.

Nors mergaitė augo viena, bet fantazijos žaidimams jai netrūko. Dažnai žaisdavo parduotuvę, kur pasireikšdavo jos artistiškumas mėgdžiojant tuomečių pardavėjų balsus ar veido išraiškas, atspindint įvairias įsivaizduojamų pirkėjų reakcijas.

1989-aisiais Vilniuje, per Akvilės Zavišaitės tapybos darbų parodos atidarymą, kartu su tėvu Algimantu Zaviša.

Piešiniuose vaizduoti gyvūnai – judesyje

„Man nėra lengva apie ją kalbėti, juolab yra prašiusi apie ją niekam nepasakoti. Tai buvo, regis, taip seniai. Nuo mažumės ji turėjo išvystytą humoro jausmą, piešė gana šviesius ir linksmus piešinius.

Jos piešti gyvūnai visuomet judesyje. Man visi jos paveikslai artimi, tarsi vaikai ar anūkai, bet labiausiai į širdį kritęs yra paveikslas „Kryžių dama“, kuriame pavaizduotos trys prie stalo sėdinčios ir kortomis žaidžiančios damos. Ten tiek paslėptų prasmių, žinoma, yra ir ypatinga to paveikslo istorija. Aš iki šiol negaliu atsistebėti, kaip ji sugalvojo tas moterų šukuosenas, drabužius, kaip išgvildeno idėją“, – nuostabos neslėpė R. Baltušytė, prisipažinusi, kad kiekvienas, bent kiek susipažinęs su A. Zavišaitės darbais, turi savo paveikslą favoritą.

Per pokalbį pašnekovė paminėjo, kad jai namuose esantys Akvilės piešti eskizai, kurių, ruošiantis tapyti konkretų paveikslą, sukurta begalės, kartais yra daug įdomesni ir iškalbingesni už patį paveikslą.

Akvilė Zavišaitė su mama Rita Baltušyte (kairėje) Sidnėjaus oro uoste.

Neilga, bet ryški kūrybinė kelionė

„Dailininkai nori tapyti, piešti, skirtingai negu dauguma rašytojų – rašyti. Sakoma, kad dailininkui tapymas – malonumas, o rašytojui rašymas – darbas. Akvilė piešti pradėjo labai anksti, būdama visai mažutė, mėgo tai daryti tiek namuose, tiek mokykloje, piešdavo visur – sąsiuviniuose, popieriaus skiautėse. Jos tėvas – architektas, meno žmogus. Beje, Akvilės senelis Juozas Baltušis taip pat neblogai piešė“, – pasakojo moteris, prisiminusi ir nepaprastą dukters talentą pasakoti įvairias istorijas, susijusias tiek su kasdienybe, tiek su nupieštais piešiniais.

„Akvilės vientisumas atsiskleidė tapybos darbuose, laiškuose ir prisiminimuose. Paveikslų vertintojai turėtų atsižvelgti, kad jaunos dailininkės kūrybos kelionė truko tik trejus metus, nuo 1987-ųjų iki 1989-ųjų: studijų laiku ir dvejus metus baigus mokslus. Iki to laiko ir 1990-aisiais sukurta tik viena kita drobė, piešinys“, – knygoje „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ kalbėjo menotyrininkė, VDA dėstytoja Ramutė Rachlevičiūtė.

Didžiulis lagaminas laiškų

A. Zavišaitė parašė daugybę laiškų mamai, tėvui, artimiausiems giminaičiams, draugams. Vasarodama Nidoje, rašydavo Vilniuje likusioms mamai ar močiutei, o grįžus į sostinę – pajūrio link skriedavo laiškai tėčiui ar ten gyvenantiems draugams.

Mamai išvykus į Australiją, nepaliaujamai it drugiai plasnojo meile ir rūpesčiu alsuojantys laiškai iš gimtinės, ne ką mažiau rūpestingi laiškai artimiesiems skriejo iš Australijos, Amerikos – vėliau, jai trumpam grįžus ir iš nepriklausomybės keliu pradėjusios žengti Lietuvos.

Pasak mamos, Akvilei iškeliavus į anapilį, liko didžiulis lagaminas su laiškais, ant kiekvieno voko – užrašas su atsakymo data. Ne vienas tų adresatų prisipažino jos laiškus branginąs ne ką mažiau už jos paveikslus.

Paveikslas „Svajojanti Simona“, kuriame 1989 metais Akvilė Zavišaitė nutapė savo pusseserę Simoną Pulikaitę.

Meilė gamtai ir gyvūnams

„Akvilė mylėjo šunis. Gyvenant Vilniuje, Verkių gatvėje, tik mes ir dar viena moteris turėjom po šunį. Anuomet tiek daug šunų mieste, kaip dabar, nebuvo. Paskui, apsistojus Liejyklos gatvėje, Akvilė iš esmės pažinojo visus aplinkinių kiemų šunis, jais rūpinosi, maitino, globojo, vertino kaip atsidavusius ir ištikimus draugus“, – kalbėjo Akvilės mama, prisimindama ilgus metus šalia buvusią juodo plauko pudelio veislės kalytę Megę, kuriai, rašydama laiškus močiutei iš Australijos, Akvilė niekada nepamiršdavo perduoti linkėjimų.

„Mane labai traukia prie gamtos. Norėčiau truputį Australijos šiaurėn, kur šilčiau ir absoliučiai nuostabi gamta, turėti savo ne per didžiausią lopinį žemės su žalia žole ir keliais dideliais medžiais... Savo porą gyvulių, kaip arklį, katę, šunų ir vištų, kad kiaušinius dėtų... Būsiu poetė, dailininkė, astrologė ir ateities pranašė, muzikantė ir šokėja, daržininkė ir gyvulių mylėtoja...“ – tuo metu Vašingtone „Amerikos balso“ radijuje dirbusiai mamai 1988-aisiais iš Australijos rašė Akvilė, ką tik baigusi studijas ir gavusi tenykštį vaizduojamojo meno baigimo diplomą.

Brangiausias turtas – asmeninė laisvė

„Mieloji mamyte, iš tikrųjų esu labai laiminga, kad esu dailininkė. Savo mene paskandinu viską – ir liūdesį, ir pergyvenimą, ir džiaugsmą – sau sukuriu ką nors, ir taip gera... O turėti asmeninę laisvę man pats brangiausias turtas (žinoma, antras po sveikatos). Mama, o dabar išsitiesk, nusišypsok ir prisipažink, kad gyvenimas ir tau, ir man yra nuostabus, ir kad geriau nereikia!!! Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų. Labai stipriai tave apkabinu, bučiuoju milijoną kartų... Tave myliu labiausiai pasaulyje“, – laiškuose, kurie sugulė į mamos išleistos knygos „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ puslapius, rašė per anksti užgesusi, nė trisdešimties nesulaukusi menininkė.

„Šioje planetoje Akvilė Zavišaitė praleido dvidešimt aštuonerius metus, paliko apie 50 paveikslų (daugiausia pastelių drobėje), daugybę piešinių, eskizų, keramikos darbų. Galbūt kaip dailininkė ji ir nespėjo visiškai atsiskleisti, tačiau jos kūryba buvo eksponuota keliolikoje autorinių ir grupinių parodų Vilniuje, Klaipėdoje, Nidoje, Kupiškyje, Sidnėjuje, Niukasle, Kanberoje, Lemonte, Čikagoje ir kt.“, – kalbėjo R. Baltušytė, paminėdama, kad dažną žmogų Akvilės ištartas žodis „neliūdėk“ apgaubdavo ne tik padrąsinimu, bet ir įkvėpdavo tikėjimui, vilčiai ir šviesai.

• Rašyti komentarą (0)