Centrą projektavęs italų architektas Rimmaudo Nunzio, svečiuodamasis Lietuvoje, apsilanko jame. Nuotr. – su šio centro direktore Aldona Kerpyte.

Šiandien, lapkričio 7 dieną, 14 val. Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenė švenčia savo įsikūrimo ir veiklos 20-metį, – ta proga Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centre bus aukojamos padėkos šv. Mišios už ligonius, savanorius, brolius pranciškonus ir bendražygius, o po jų dalyviai bus kviečiami pabūti bendrystėje. Šiandieną Šv. Pranciškaus onkologijos centras išvien su Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir vienuolynu, kitais pastatais ir juos juosiančiais rožių, levandų sodais, sakurų giraite sudaro jaukų Vilties miestą, kur dvasinę atgaivą suranda ligoniai. Tačiau ligi atsirandant Vilties miestui, onkologinių ligonių bendruomenė nuėjo netrumpą kelią.

Pradžia – Kretingoje

Vilties miestas pradėjo augti prieš 12 metų, jo pradžia – ligi dabar Šv. Pranciškaus onkologijos centre veikianti „Vilties piligrimų“ bendruomenė. Šios bendruomenės iniciatorė ir įkūrėja kretingiškė Aldona Kerpytė yra gyvas vilties ir tikėjimo ligoniams įkvėpimo pavyzdys: pati net dukart įveikusi skirtingas onkologines ligas, nepristinga jėgų ir noro palaikyti ir įkvėpti kitus ligonius ir tuo pat metu kaip vadovė rūpintis centro ūkiniais reikalais.

Burti bendruomenę A. Kerpytė ėmėsi būtent tuomet, kai pirmąkart prieš 25-erius metus pati išgirdo diagnozę – vėžys. Gydėsi, o po to norėjosi dalintis išgyvenimais ir patyrimu su kitais to paties likimo žmonėmis – dar ligoninėje su besigydančiomis moterimis nusprendė tęsti bendrystę. Tam reikėjo patalpų, ir ji įsikalbėjo su Kretingos vienuolyno broliais pranciškonais. Iš pradžių besiburianti bendruomenė glaudėsi pas seseris pranciškones viršum „Špitolės“, o nebesutelpant broliai pranciškonai priėmė vienuolyno patalpose. Broliai patys dalyvaudavo bendruomenės veikloje ir dvasiškai stiprino ligonius.

Palaikomi brolių iš Italijos ir Lietuvos pranciškonų vadovybės, broliai ėmėsi iniciatyvos statyti atskirą onkocentrą. Tuo tikslu 2005 m. buvo įregistruota visuomeninė organizacija – viešoji įstaiga Šv. Pranciškaus onkologijos centras, nes teko rengti projektus, ieškoti lėšų ES fonduose ir pavienių geradarių pagalbos.

Onkologinių ligonių bendruomenė buriasi po Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro stogu.

,b>Užsidegė bendra iniciatyva

Daug pastangų, kad onkologinių ligonių bendruomenė turėtų savo namus, įdėjo tuomet Kretingos pranciškonų vienuolyne tarnavęs brolis Evaldas Darulis, o ypač – tuometinis Lietuvos pranciškonų brolijos provincijolas Benediktas Jurčys, jis parūpino sklypą statybai, surado mecenatus. Koplyčios, vienuolyno ir onkocentro komplekso projektą parengė italų architektas Rimmaudo Nunzio, suprojektavęs ir Šv. Klaros seserų vienuolyną Kretingoje.

A. Kerpytė prisiminė, kaip jai sunku buvę apsispręsti palikti ankstesnį, gana įdomų ir prasmingą Kretingos viešosios bibliotekos direktorės darbą ir imtis vadovauti prasidėjusiai centro statybai. 2013 m. buvo pastatyta pirmoji onkocentro dalis, o 2015-aisiais – antrasis pastatas, greta augo ir kiti Vilties miesto statiniai. Vadovės žodžiais, statyboms susitelkė Lietuvos žmonės, talkino Klaipėdos miesto savivaldybė, sulaukta pagalbos iš užsienio geradarių, rėmė Bronislavos ir Vytauto Paulių iš JAV šeima. „Bendruomenės žmonės taip pat ėmėsi iniciatyvos – patys per įvairius renginius pardavinėjome simbolines plytas. Po to teko įsirengti patalpas, vėl ėjome į europinius projektus, mus rėmė Šveicarijos konfederacijos, Lietuvių religinės šalpos fondai. Pirmosioms savanorėms, surengiant mokymus Didžiojoje Britanijoje, Plitumo pagalbos sergantiems vėžiu centre, talkino tuometinis Lietuvos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Vygandas Ušackas ir šios šalies ambasadorius Lietuvoje Michael John Peart“, – prisiminė centro direktorė.

„Vilties piligrimai“ kartu švenčia šventes, rengia rekolekcijas ir vasaros stovyklas.

Veikia kaip dienos centras

Iš pradžių duris atvėręs centras nedrąsiai priėmė pirmuosius lankytojus, ilgainiui paslaugų vis daugėjo, šiandieną jų yra suteikiama per 5 tūkst. per metus. Centre ne visu etatu dirba 5 darbuotojos: A. Kerpytė ir buhalterė Alma Jomantienė liko jame nuo centro įsikūrimo pradžios, yra samdomų darbuotojų – psichologas, muzikos terapeutas, kiti dirba savanoriškais pagrindais.

Onkocentras Vilties mieste veikia kaip dienos centras. Rytas čia prasideda nuo mankštos, vyksta įvairūs relaksacijos – muzikos, atsipalaidavimo, šokio, biblioterapijos užsiėmimai, grožio procedūros. Čia pat galima nusikirpti plaukus prieš chemoterapiją, moterys išmoksta pasidažyti išblukusius antakius, madingai susirišti skarelę. Rengiama daug kūrybinių veiklų: vilnos vėlimas, siuvimas, dekoravimas, keramika, papuošalų, žvakių gamyba ir kt. Su panašaus likimo žmonėmis įsitraukę į procesą, ligoniai patiria kūrybos džiaugsmą, užsimiršta ligoje.

Vyksta edukaciniai pokalbiai, dvasininko, socialinio darbuotojo, psichologo konsultacijos. Tikintieji gali dalyvauti Šv. Rašto pažinimo pokalbiuose, kuriuos veda broliai pranciškonai. Galima individualiai pasikalbėti su pasirinktu broliu apie savo dvasinį gyvenimą, tikėjimą, – A. Kerpytė patikino, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti, kokia pagalba jam reikalinga. Tai nepriklauso nuo jo tikėjimo ar netikėjimo, nes čia gerbiama žmogaus įsitikinimų laisvė.

Centre taip pat teikiama nakvynės paslauga: yra keli kambariai, kuriuose į procedūras ligoninėje iš toliau atvykstantys ligoniai ar jų artimieji gali apsistoti, pabūti ramybėje, tyloje, arba, atvirkščiai – ieškoti nusiraminimo bendrystėje. „Dvasinės emocijos yra labai svarbios: Dievas gydo išvien su gydytojais, mes jokiu būdu neatmetame medicinos svarbos“, – akcentavo pašnekovė.

Onkobendruomenė ir jos bičiuliai deda simbolinius akmenėlius į būsimo centro pamatus.

Džiaugsmingai švenčia gyvenimą

A. Kerpytė tęsė mintį: „Šiandieną jau nebesame vieni: mus palaiko gydytojų, sportininkų organizacijos. Susitelkę bendraminčiai remia, rengdami kasmetinius Vilties ir Šv. Magdalenos nakties bėgimus, „1000 Vilties kilometrų“ per Lietuvą motociklais, kitokius renginius ir rinkdami aukas. Prisideda lėšos iš 1,2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio. Išgyvename, tačiau kukliai, kasmet vos susirinkdami reikalingą biudžetą. Išvien su savanoriais rūpinamės ūkiu, tvarkome aplinką.“

Paklausta, kaip kasdien atlaiko gana sunkų emocinį krūvį, A. Kerpytė neslėpė: „Ketvirtį amžiaus pati gyvenu su vėžiu ir tiek pat laiko kone kasdien praleidžiu su onkologiniais ligoniais. Nuolat tenka būti akistatoje su liga: vieni žmonės pasveiksta, kiti miršta, nemažai bendrauju su ligonių artimaisiais. Netgi tuos žmones, kurie neišgyveno, bendrystė ramino ir stiprino prieš iškeliaujant. Tačiau mūsų bendruomenėje daug išgyvenusių žmonių: esame ženklai, kad didelė viltis yra Dieve, kad galima gyventi padedant vienas kitam, kelti žmones, kad juose išliktų gydanti šviesa“, – kalbėjo A. Kerpytė, patikinusi, kad jų bendruomenės žmonės moka džiaugsmingai švęsti gyvenimą – kartu keliauja, rengia šventes, vasaros stovyklas, dalyvauja rekolekcijose.

• Rašyti komentarą (0)