Dešimtokas italas Federico Caserta su Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos raštinės vedėja Silvija Sutkuviene, kurios šeima priėmė jį gyventi, kol svečiuojasi Lietuvoje.

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje jau kelis mėnesius mokosi svečias iš Italijos – 16-metis Federico Caserta, atvykęs pagal tarptautinę AFS tarpkultūrinę mainų programą. Vaikinas gimė pietų Italijoje, Pontelatone miestelyje, netoli Neapolio. Keturiems mėnesiams jis pasirinko Lietuvą, nors, kaip pats tikino, tai nebuvęs pirmas pasirinkimas.

Kitoks mokymo modelis

„Pirmoje vietoje buvau nurodęs Suomiją, antroje – Čekiją, o Lietuva buvo trečia. Tačiau taip susiklostė, kad čia ir atvykau. Džiaugiuosi, nes net ir viena savaitė kitoje šalyje – jau gera proga pažinti naujas kultūras“, – šypsojosi italas.

Federico pasakojo, kad Italijos mokyklos skiriasi nuo lietuviškų. Jo gimnazijoje moksleiviai visada būna vienoje klasėje, o mokytojai patys vaikšto iš kabineto į kabinetą. Pamokos vyksta beveik be pertraukų – nuo aštuntos ryto iki pirmos valandos. „Turime gal tik penkių minučių pertrauką. Pietų mokykloje nevalgome – namuose pietaujame apie antrą. Čia man buvo keista, kad pietūs – jau vienuoliktą ryto“, – vieną išskirtinumų įžvelgė Federico.

Italijos mokytojai, pasak jo, – griežtesni: „Per pamokas tenka ne tik rašyti, bet ir žodžiu atsakinėti – tarsi dalyvautum apklausoje. Nesakau, kad Italijoje mokytojai nėra draugiški, bet jie su mokiniais palaiko atstumą, turi mokytojo statusą. Čia pedagogai draugiškesni, linkę bendrauti su mokiniais.“

Vis dėlto vaikinas pripažino, kad lietuviškas mokymosi modelis jam atrodo labiau praktiškas. „Italijoje mokomės daugiau teorijos, čia – daugiau praktikos. Pavyzdžiui, biologijos, chemijos ar fizikos laboratorijos Lietuvoje – puikiai įrengtos, o Italijoje jose dirba tik mokiniai iš mokslinės pakraipos mokyklų.“

Mokykla – tik mokymuisi

Federico mokosi II a gimnazijos klasėje, bet draugų turi ir kitose. „Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje visi labai atviri. Tiesa, ne visi kalba angliškai, todėl kartais bendrauti sunkiau. Bet čia žmonės – nuoširdūs ir norintys padėti, – patirtimi dalijosi italas. – Lietuviai atrodo ramesni, mažiau kalbantys negu italai, bet jie labai nuoširdūs. Italijoje mes daugiau juokiamės, kalbame garsiau, čia viskas vyksta tyliau, bet šiluma – tokia pati.“

Federico pastebėjo, kad lietuviškos pertraukos – tikras atradimas: „Čia turime poilsio zonų, galima sėdėti, kalbėtis, pailsėti. Italijoje tokio dalyko nėra – mokykla skirta tik mokymuisi.“

Po pamokų Federico dažniausiai laiką leidžia su savo globėjų šeima, su kuria jau spėjo aplankyti Palangą, Kuršių Neriją, Klaipėdą, Telšius ir Vilnių. Su mokyklos draugais, tikino, planuojantis bendras išvykas: „Man sakė, kad Lietuvoje nėra įprasta po pamokų eiti į miestą su klasės draugais, bet dabar matau, kad jaunimas čia vis labiau bendrauja – eina į kavines, renginius. Manau, kad ir aš kur nors nueisiu.“

Svajonė – kalbos ir kelionės

F. Caserta Italijoje mokosi mokykloje, kuri orientuojasi į kalbas, todėl natūralu, kad jam artimos įvairios kultūros. „Mokausi vokiečių, prancūzų, anglų kalbų, o ateityje norėčiau tapti vertėju arba mokytoju. Galbūt gyventi kitame Europos mieste – Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje arba daugiau darbo galimybių turinčiuose Italijos miestuose“, – planus atskleidė jis.

Italijoje mokiniai, baigę pagrindinę mokyklą, turi pasirinkti mokymosi kryptį. „Būdamas 12–13 metų turėjau pasirinkti, į kuriuos mokslus aš koncentruosiuosi labiau: kalbas, tiksliuosius, gamtos. Aš pasirinkau kalbas, todėl dabar mokausi lingvistinėje mokykloje, – paaiškino Federico, įvardinęs, kad dauguma mokinių, baigę mokyklas, ir pasirenka studijų kryptis, susijusias su tuo mokslu. – Turbūt ir aš toliau aukštojoje mokykloje mokysiuosi kalbų.“

Paklausus, kaip jam sekasi mokytis lietuvių kalbos, jaunuolis buvo atviras, kad kalba – sudėtinga. „Ji kitokia. Neturime panašių žodžių. Taip pat lietuvių kalboje tas pats žodis turi daug reikšmių. Žinoma, man įdomu studijuoti ją, bet ar išmoksiu, – abejoju“, – kalbėjo F. Caserta.

Nauja patirtis

Italą į savo namus priėmę Silvija ir Vidmantas Sutkai norėjo įgyti naujos patirties. „Kai sužinojau, kad reikia šeimos, kuri priimtų jaunuolį iš Italijos, pasitariau su vyru ir pagalvojome, kodėl gi ne – tai ir nauja patirtis. Turėjome laisvą kambarį, kur vaikiną ir apgyvendinome“, – prisiminė gimnazijos raštinės vedėja S. Sutkuvienė.

Namuose šeima su Federico bendrauja vokiečių kalba, jų dukra Paulina – anglų. „Jis gerai kalba keliomis kalbomis, vokiečių jaunuoliui net artimesnė, todėl susikalbėti nebuvo sudėtinga. Be to, ir mums prisiminti šią kalbą – naudinga“, – tikino Silvija.

Pagal AFS mainų programą atvykusį italą Silvijos šeima supažindino ir su apylinkėmis: kartu vyko į Palangą, susipažino ir su Kretingos miestu. „Lietuvoje tikrai yra ką pamatyti, o ir mums įdomu sužinoti apie Italiją, patirti, kokie tarp mūsų yra kultūriniai skirtumai“, – mintimis dalijosi S. Sutkuvienė.

Didžiausias iššūkis, priėmus jaunuolį iš kitos šalies, – maistas. „Skiriasi mūsų valgymo ypatumai: laikas, nes jie vakarieniauja gana vėlai, mes tiekiame maistą vienoje lėkštėje, jie kiekvieną elementą atskirai – pirmiau suvalgo makaronus, paskui mėsos gabaliuką, dar vėliau daržoves“, – šypsojosi Silvija, patikinusi, kad džiaugiasi savo sprendimu prisidėti prie AFS programos.

• Rašyti komentarą (0)