Odontologė dienas dalija anūkams ir gėlėms

„Pradėjau vos nuo keturių krūmų, o dabar jų auga daugiau kaip 70“, – sakė Irena Skiparienė.

Irenos ir Rimanto Skiparių sodyboje Kveciuose visu gražumu plieskia įvairaus dydžio ir spalvų bijūnai. Šeimininkai sakė, kad, jeigu smarkūs vėjai nenuplaks, žydintį reginį bus galima stebėti dar porą savaičių.

Bijūnų karalystė prie namų

Auginti bijūnus – Irenos idėja. „Atėjo metas, kai norisi gyventi dėl savęs, džiaugtis anūkais ir gėlėmis“, – taip savo pomėgį pateisino buvusi odontologė.

Veislių – apie 20, o kerų – lygiai 72. „Kerus tai tiksliai suskaičiavau juos ravėdama, – sakė pašnekovė. – Tad įsivaizduoti galima, kiek duobių, sodinant iškasti reikėjo!“ O žemė, anot jos, – baisus molis, niekas, sakė, čia neaugtų, jeigu pakankamai neprinešiotum komposto ir pertrešusio mėšlo.

Nors bijūnai – Irenos pomėgis, duobes kasęs vyras. „Negi leisi vargti moteriai?“ – juokėsi jis ir pridūrė turįs patirtį savo šilauogyne, kai reikėjo krūmeliams paruošti net 200 duobių.

„Duodu duodu tuo kastuvu per dieną, rankos gelia... Užėjo lietus – ir nuplaukė visas darbas, duobės buvo pilnos vandens. Kai išdžiūvo, sėdau į traktorių ir plūgu tai į vieną pusę, tai – į kitą... Paskui palyginau žemes, ir buvo gerai“, – pasakojo jis.

Pirmuosius keturis senovinių medėjančių bijūnų sodinukus I. Skiparienė prieš maždaug 10 metų parsivežė iš Kretingsodyje gyvenusios mamos, kuri šių gėlių prisiaugindavo iš sėklų.

„Manieji tos veislės bijūnai sėklas taip pat jau brandina. Kol kas jos dar baltos kaip dantukai, sodinti tiktų, kai paruduos, o kol išdygs, praeitų dveji metai. Bet aš daugiau nebesodinsiu, užteks, kiek turiu“, – šypsojosi pašnekovė, šiemet 72 krūmus ir taip jau ravėjusi du kartus.

Be derlingos, išpurentos, gerai drenuojamos žemės, kokių sąlygų dar reikia, kad bijūnai klestėtų kaip klesti? Vieta turinti būti saulėta, nors tinka ir lengvas pavėsis. Laistyti saikingai, nes, jeigu užmirks, pradės pūti šaknys. Kuo tręšti? Tiktų bulvių trąšos, bet Irena jų neperka – daugiausia tręšia pelenais, kurių, sakė, niekada nepritrūksta. Tiesa, šiemet išbandė ir specialiai bijūnams skirtas trąšas.

Šią mamos užaugintų bijūnų puokštę Skiparių dukra Inga ruošėsi padovanoti draugei.

Keturi pirmieji – tik pradžia

Keturi pirmieji pražydę bijūnai Ireną ir įkvėpė šių gėlių auginti daugiau – pamatys, būdavo, paveikslėlyje baltą – jau nori balto, pamatys geltoną – būtinai reikia geltono. Ėmė domėtis, kas tokius augina ir parduoda. Ne kartą pirkti yra važiavusi ir pas augintoją į Babtus netoli Kauno.

„Kartais Skipariui nė nesakydavau, kiek už vieną augalo šaknelę sumokėjau. Galvoju, užkasiu ir matysiu – augs – neaugs, kaip bus, taip“, – juokėsi pašnekovė.

Pavyzdžiui, už romantiškąjį „Pastel Elegance“, ant kurio aukštaūgio krūmo puikuojasi tiek pilnaviduriai, tiek tuščiaviduriai žiedai, nepagailėjusi 198 eurų. Vienas gražiausių Irenai – ir baltos kreminės spalvos „Sarah Bernhardt“, nemažiau džiugina stipriai kvepiantys pusiau pilnaviduriai švelnios koralo spalvos vadinamieji „lašišiniai“, tarsi raudonom liepsnelėm degančiais žiedais akį traukia „Bartzella“ – ilgaamžio medėjančio bei žolinio bijūno hibridas.

„O pažiūrėkit į „Green Halo“ – tartum kas suplėšytą medžiagą ant krūmo būtų užmetęs“, – dar vieną veislę apibūdino I. Skiparienė. Šį išties unikalios išvaizdos bijūną ji yra gavusi dovanų.

Kai tokia gausa bijūnų – prie namų, Skipariai kitų gėlių dovanoms ir patys neieško, juolab kad pastaruoju metu jos grįžta į madą. Norint, kad ilgiau išsilaikytų vazoje, bijūnai nuskinami anksti ryte, kai dar nėra saulės ir oras vėsesnis. Pumpuras dar turi būti neišskleidęs žiedlapių, bet jau truputį suminkštėjęs, kaip gėlininkai sako, panašus į zefyrą. Merkti patariama į vėsų vandenį, jį keisti reikia kasdien. Šios gėlės mėgsta šviesą, stipri saulė nepatinka.

• Rašyti komentarą (0)