![]() |
![]() |
|
Naujoji kretingiškės knyga pakvies susipažinti su Panele Charizma
Kretingiškė Loreta Stonkutė – 8-ių romanų ir 8-ių vadovėlių įvairiomis astrologinėmis temomis autorė. „Iš įvairių gyvenime darytų veiklų pasirinkau astrologės, mokytojos ir rašytojos kelią“, – teigė L. Stonkutė, kuri mano, kad jau gali vadintis rašytoja, ir kurios kūrybinį potencialą atskleidžia dar viena nauja knyga „Panelė Charizma“. „Pernai įkūrėme labdaros ir paramos fondą „Azahielle“. Dar tik pradžia, bet vienas projektas pajudėjo: į dienos šviesą nešame ypatingą aura somos sistemą, kurios pristatymus jau surengėme Plungėje, Klaipėdoje, netrukus tai darysime Kaune, Vilniuje. Kitas projektas – energiniai parkai, apie kuriuos ir sukasi naujojo romano veiksmas“, – kalbėjo jo autorė. Visi mes – dieviškojo žaidimo personažai Paklausta, kas inspiravo naują knygą, kodėl reikėjo ją parašyti, kas ta panelė Charizma ir kodėl knygos įžangoje autorė kalba apie Balio kaukių sesijas, L. Stonkutė kalbėjo: „Įsivaizduokime amžiną Dievą, kuris savo tobuloje vienatvėje linksminasi kurdamas pasaulį ir įvairias būtybes. Jis kuria save ir iš savęs. O ką daugiau veikti visagaliui amžinybėje? Mano giliu įsitikinimu, mes visi esame dieviškojo žaidimo personažai. Tas žaidimas tęsiasi, kol mes atpažįstame savyje Kūrėją. Žmogaus tikslas ir yra pažinti save, kad pažintum tą, kuris tave sukūrė.“ Anot knygos autorės, šiam procesui žmonės turi daug įrankių: įvairių meditacijų, savistabos ir analizės metodų. Vienas jų – Leonardo Pobedonoscevo vedamos Balio kaukių sesijos. Kaukė padeda atverti subtilius asmenybės bruožus, kurių paprastoje kasdienybėje esame linkę nepastebėti. „Pirmoji mano Balio kaukė, su kuria teko susipažinti, buvo Charizmos kaukė. Ji vienintelė turėjo akis, galėjo „matyti“. Atradimai medituojant su ja buvo tokie gilūs, kad iš karto pamačiau naujos savo knygos idėją – Panelė Charizma, kurios akys turi stebuklingą galią: į ką ji pažvelgia, tai pradeda augti ir vystytis. Lygiai taip pat ir gyvenime – auga tai, į ką nukreiptas mūsų dėmesys“, – L. Stonkutė neabejojo, kad labai svarbu tinkamai pasirinkti, kam skirsime savo dėmesį: jei žiūrėsime į karą – jis ir augs, jei žiūrėsime į taiką – augs taika.
Ir romanas, ir kai kas daugiau Naująją knygą „Panelė Charizma“ L. Stonkutė įvardino ne tik romanu: „Kartu tai – ir kai kas daugiau. Šiais laikais žmones traukia galios vietos. Senovės žmonės mokėjo tokias vietas kurti įvairiais būdais, tarkim, tinkamu būdu sustatydami akmenis Stounhendže ar mūsų Lopaičiuose, supildami piliakalnius, statydami piramides... Mes žinome, kad senovės lietuviai aukurus degė šventose giraitėse. Bet ar žinome, kaip tos giraitės atsirasdavo? Niekur nėra aprašyta, kas tas giraites pasodino ir kaip.“ Knygos pabaigoje autorė pateikia informacijos, kaip galima pasodinti savo galios parką arba sodą. Turintys daugiau žemės gali susikurti parką iš 72-jų arba 81-o medžio. Turintys mažą sklypelį, gali susikurti nedidelį galios sodą iš 9 medžių. „Kiekvienas medis tampa „šventos giraitės“ dalimi, turinčia išskirtinį energinį krūvį. Romano prieduose surašyta informacija apie kiekvieno medžio nešamą prasmę sukurtoje sistemoje. Apsikabinsi vieną medį – gausi proto energijos, apsikabinsi kitą medį – gausi turto ar meilės...“, – L. Stonkutė akcentavo, kad praėjusiais metais su bendraminčiais pavyko įkurti labdaros ir paramos fondą „Azahielle“, kurio tikslas yra ne tik dvasine prasme šviesti žmones, bet ir padėti steigti tokius energinius parkus. Knygos herojai keliauja po pasaulį Romano „Panelė Charizma“ fabula primena pasaką „Nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką“. Knygos herojai keliauja po pasaulį, kad parvežtų kuriamam energiniam parkui galios suteikiančių medžiagų: iš Egipto dykumos jie turi parvežti vandens, iš Indijos – ugnies, iš Graikijos – nežinia ką, vadinasi, turės patys išsiaiškinti. Knygos veiksmas nukelia į svetimus kraštus, o kelionėse personažai pradeda pažinti save, savo galias. Pažvelgus į spaudai parengtos knygos maketą, iškart intriguoja knygos turinys, kuris kalba apie 4 stichijas: orą, vandenį, ugnį, žemę. Kyla klausimų: kas tai yra Dipavali ir velnio vartai – sąvokos, lydinčios ugnį ir žemę? Kodėl šios stichijos svarbios mūsų gyvenime ir ką turėtų suprasti šiuolaikinis perteklinės informacijos sraute dažnai pasiklystantis žmogus? Anot L. Stonkutės, stichijos suteikia galios: oras atneša mentalinę idėją, vanduo pakrauna ją emocijomis, ugnis transformuoja ir keičia, žemė stabilizuoja, materializuoja. „Bet koks kūrybos aktas turi tą pačią stichijų struktūrą. Tarkim, jei noriu iškepti obuolių pyragą, pirmiausia ieškau recepto, ir tai bus mentalinis lygmuo. Po to maišau tešlą – emocinis lygmuo, tada kepu – tešlos transformacija į pyragą – ir galiausiai valgau – noras materializavosi. Tokiu pat būdu romano personažai kuria šventą giraitę“, – paaiškino knygos autorė. Galios parkui suteiks ir tai, kad jis bus kuriamas „įgalinančiu“ laiku, todėl ugnies į Indiją personažai vyksta Dipavali šventės metu. Dipavali – tai viena svarbiausių ir spalvingiausių induistų švenčių, kai uždegama labai daug ugnies, žibintų, lempučių. Ši šviesos šventė simbolizuoja gėrio pergalę prieš blogį, šviesos pergalę prieš tamsą ir žinojimo prieš nežinojimą. Ji trunka 5 dienas. Personažai tuo metu ne tik ieško šventos ugnies parkui įkurti, bet ir išgyvena asmenines transformacijas. Į Graikiją romano veikėjai vyksta „Velnio vartų“ laiku: „Velnio vartais“ vadinamas 2 savaičių trukmės laikas nuo Mėnulio užtemimo iki Saulės užtemimo. „Visos senosios kultūros žinojo, kad tas laikas yra labai fatališkas, nestabilus, bet kartu ir galingas. Tas dvi savaites Saulė, Žemė ir Mėnulis išsidėsto vienoje plokštumoje. Tai nutinka dukart per metus. Tad personažai leidžiasi į kelionę parvežti „stabilios žemės“, nors patys nežino, kas tai...“, – intrigavo susitikimą su panele Charizma savo knygoje surengusi L. Stonkutė.
Tiesa yra neužmarštis Knygos įžangoje autorė kalba apie šviesaus atminimo dr. Aletą Chomičenkienę – asmenybę, kuri buvo svarbi L. Stonkutės kelyje į naują knygą. „Kūrybinis tandemas su jau anapilin išėjusiu žmogumi yra retas dalykas. Ką tai davė jums pačiai, kaip kūrybinei asmenybei?“ – „Pajūrio naujienos“ paklausė L. Stonkutės. „Dr. Aleta Chomičenkienė buvo pirmasis žmogus, kuris autoritetingai patvirtino, kad nuo pat paauglystės traukę mistiniai, energiniai dalykai yra tikri, kad tai ne pasaka. Su ja susipažinau Klaipėdos universitete, paskui bendradarbiavome Holistinėje mokykloje. Su jos vyru Vitalijumi ir sūnumi Rimu taip pat palaikome draugišką ryšį net Mokytojai išėjus – ji mirė 2022-aisiais. Būtent Rimas ir atsiuntė man savo mamos pradėtą ir nebaigtą rašyti romaną, paklausė, ar galima jį prikelti gyvenimui. Perskaičiusi supratau, kad pabaigti jos romano nepajėgsiu. Nebuvo aiški romano idėja, parašyta dar buvo per mažai, kad suprastum, kas ir kaip toliau turėtų vykti. Pati Aleta buvo minėjusi, kad jos sukurta veikėja Melita turi transformuotis. Bet kaip ir į kurią pusę? – savo pasvarstymus atskleidė L. Stonkutė, prisipažinusi, kad vienoje Balio kaukių sesijoje jai teko susitikti Aletos dvasią. – Tada atėjo suvokimas, kad jos nebaigto romano dalys gali rasti gyvybę mano romane.“ Aletos sūnui Rimui davus leidimą, knygoje jos tekstai yra atspausdinti kitu šriftu, kad skaitytojas žinotų, jog tai – Aletos mintys. „Toks romano rašymas, naudojant svetimą tekstą, man buvo iššūkis. Kartu ir mentalinė vizija apie Aletos grįžimą į žemę per mergaitės besilaukiančią jos pačios sukurtą veikėją Melitą. Motina savo gimsiančiai mergaitei pagal indišką tradiciją nori duoti vardą Satja, kuris reiškia „tiesa“. Pačios Aletos vardas graikų kalboje taip pat siejasi su tiesa. Graikiškai tai aletheia – šio žodžio priešdėlis ir šaknis reiškia „neužmarštis“ arba „tai, kas atskleista, nepaslėpta“. Kaip simboliška: tiesa yra neužmarštis“, – žodžių prasmę atskleidė L. Stonkutė. Knygų autorė prisipažino – jeigu nereiktų užsidirbti duonai, rašymas būtų vienintelė veikla, kuria ji užsiimtų: „Jaučiu begalinį malonumą tai darydama. Rašymo procese išgyvenu labai daug – gerokai daugiau negu patenka į knygą... Man tai – būdas asmeniškai tobulėti, skaitytojui – galimybė pažinti tą stebuklingą pasaulį, kuriame gyvenu.“
|