|
|
|
Kretingos miesto istorijose – patvirtinti faktai ir per kartas keliaujančios legendos
Vienas paslaptingiausių objektų Kretingoje yra bažnyčios požemiai. Gilias miesto praeities šaknis sauganti vieta nuo seno yra apraizgyta gandų, legendų ir pasakojimų. Tyrinėtojų įrodyti faktai per tiek amžių jau apaugo ir taip vadinamomis miesto istorijomis – kuomet tikrovė persipina su žmonių pasakojimais, virstančiais į vietinius mitus. Kas kartais istorikams kelia šypsenas, vietiniams yra tapę neatsiejama Kretingos dalimi. Taip bažnyčios požemiai žmonių pasakojimuose yra virtę į vienuolyno požemius, o šie miesto istorijose raizgosi dar ir į paslaptingus tunelius. Šiuo metu Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje galima patekti į miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus šeimos kriptą, o iš šios – į Kankinių kriptą. Jose dabar tinkamai įamžintas Chodkevičių šeimos, Kretingos kankinių ir vienuolių atminimas. Jauki šviesa, nubalintos sienos, tyla ir ramybė – praeities dramų ir tragedijų net neįtartum. Tačiau ne vieno kretingiškio atmintyje išlikęs tamsios, voratinkliais apipintos kriptos vaizdas, kurioje kiurksojo sukežę sarkofagai, o ant grindų voliojosi žmonių kaulai. O sienos dar slėpė ir kraupią istoriją. Kriptos – arčiau Dievo Senovėje žmonės tikėjo, kad kuo arčiau bažnyčios bus palaidoti, tuo arčiau Dievo bus atėjus paskutiniojo teismo dienai. Todėl nenuostabu, kad Kretingos miesto įkūrėjas, bažnyčios ir vienuolyno statytojas, LDK karvedys grafas J. K. Chodkevičius savo šeimos ir savo paskutiniojo poilsio vietą įsirengė po pagrindiniu Kretingos bažnyčios altoriumi. Šalia J. K. Chodkevičiaus šeimos kapavietės buvo įrengta kripta vienuoliams laidoti. Nors dabar šios dvi kapavietės yra sujungtos įėjimu, pagal originalų sumanymą kriptos nebuvo susietos. Į Chodkevičių šeimos kriptą buvo patenkama per centrinio altoriaus įėjimą, o į vienuolių kapavietę vedė įėjimas, anuomet – XVII a. – buvęs vienuolyno galerijoje. Dabar tai būtų vieta, apytiksliai esanti dešiniojoje bažnyčios navoje, ties šv. Antano altoriumi. Pasakojama, kad, kol nebuvo poreikio vienuoliams laidoti, pranciškonai jiems skirtą kriptą naudojo vietoje šaldytuvo – vėsi patalpa puikiai tiko saugoti parapijiečių paaukotiems maisto produktams. Tuomet vienuoliai turbūt negalėjo nė pagalvoti, kokia nelaimė laukia jų ir miestiečių.
Požemiuose paslėpta tragedija Kone kiekvienas kretingiškis gali papasakoti istoriją apie požemiuose užmūrytus žmones. Šis motyvas, su besikeičiančiomis detalėmis, iš lūpų į lūpas perduodamas jau kelių kartų kretingiškių. Vieni pasakoja, kad žmonės buvo užmūryti sienose, kiti teigė girdėję šią tragediją įvykus kriptose. Vienuose pasakojimuose užmūrytieji – vienuoliai, kituose – paprasti Kretingos gyventojai. Legendose pasakojama, kad 1710-ųjų metų švedų antpuolio metu bažnyčioje slėpėsi 130 žmonių – vienuoliai, moterys, vaikai, senukai. Bažnyčioje plėšikavę švedai sužvėrėję kankino vienuolius, o nenorėdami palikti liudininkų, bažnyčioje besislėpusius žmones užmūrijo kriptoje. Čia žmonės tiesiog užduso, o jų vardus prarijo bėgantis laikas. Jeigu Chodkevičių šeimos kripta buvo žinoma ir kartais lankoma, Kankinių kapavietė egzistavo tik miesto legendose. Yra net kelios versijos, kada užmūryti žmonės buvo atrasti. Vieną versijų šio teksto autorei yra pasakoję pranciškonai vienuoliai. Pasak jų, tuo metu, kai po sovietmečio pranciškonai jau buvo atgavę savo nuosavybę, buvo nuspręsta tiesti papildomą šiluminę trasą bažnyčios požemiuose. Tam tikslui iš Chodkevičių šeimos kriptos darbininkai prakirto įėjimą į dabartinę Kankinių kriptą. Prasivėrus plyšiui, darbai beregint sustojo – tvokstelėjo keistas dvokas, o kvapą visiems užgniaužė vaizdas. Pasieniais gulėjo žmonių palaikai, kai kur matėsi rūbų likučiai, plaukai, buvo galima įžiūrėti veido bruožus. Nuotraukų niekas nespėjo padaryti. Nuo deguonies ir temperatūros pokyčių viskas, išskyrus kaulus, pavirto į dulkes. Vis dėlto, šis pasakojimas galimai yra tapęs miesto istorija. Realybėje kripta galėjo būti aptikta anksčiau – XX a. per., atliekant bažnyčios rekonstrukciją. Tuomet rekonstruojama bažnyčia buvo plečiama, taigi įėjimas į kriptą turėjo būti aptiktas. Kita versija nukelia mus į Pirmojo pasaulinio karo metus, kuomet vokiečių kariai, ieškoję relikvijų, galėję kriptą aptikti atsitiktinai. Dabartinio Kretingos parapijos klebono Sauliaus Pauliaus Bytauto nuomone, kripta greičiausiai aptikta tarpukariu – galimai XX a. 3 deš. „Tarpukariu buvo atliekamas remontas bažnyčioje ir keičiamos grindys. Įėjimas į kriptą tikrai galėjo būti aptiktas kaip tik tuomet. Ir kriptų buvo daugiau negu viena. Visi žinojo esant Chodkevičių kriptą, bet mūsų bažnyčioje, kaip ir kitose senose bažnyčiose, kriptų buvo daugiau. Kretingoje buvo panašiai, kaip Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje – ten atidengus grindis, pasimatė požemiai, kriptos. Taip ir Kretingoje. Tik jos buvo užbetonuotos“, – sakė S. P. Bytautas.
Nepriklausomybės laikų egzotika Nepaisant to, kad tikslūs Kankinių kriptos atvėrimo metai nėra žinomi, kiti skaičiai yra kuo tiksliausi. Kankinių kriptoje buvo suskaičiuoti 30-ies vienuolių palaikai, likę šimtas – pasauliečiai. Žinomi užpuolimo metai – 1710-ieji. Prasidėjus naujam tūkstantmečiui kripta geradarių Bronės ir Vytauto Paulių dėka restauruota, o 2005 m. kriptoje pašventintas Rimanto Sakalausko sukurtas altorius. Tai, ką dabar abiejose – Chodkevičių ir Kankinių – kriptose mato lankytojai, yra dailiai įrėminta istorija. Tačiau vos prieš 30 metų vaizdas požemiuose buvo visai kitoks – ne toks nudailintas, gal net kraupus. Apie požemiuose gulinčius kaulus ir šiurpią atmosferą gali papasakoti ne vienas kretingiškis. Bet štai Kretingos miesto istorijos entuziastas Artūras Patamsis tą vaizdą 1994 metais įamžino. „Labai gerai pamenu tą dieną, kai leidomės į bažnyčios požemius. Kaip ir dabar, buvo birželio mėnuo, 14 val., laikas tarp mišių. Į požemius mus vedėsi Linas Vodopjanovas – dabar vyskupas, anuomet paprastas vienuolis. Leidimą leistis į kriptą davė tuometinis vienuolyno gvardijonas Antanas Grabnickas. Mudu buvome pažįstami, todėl paprašiau, kad leistų nusileisti ten, kur paprastai tuo metu niekas nevaikščiodavo“, – prisiminė A. Patamsis.
Pasak jo, patekti į požemius nebuvo taip paprasta. Reikėjo pakelti aukojimo stalą, atidangstyti ant altoriaus buvusius kilimus, pakelti sunkų dangtį. „Leidomės stačiais laiptais, pasišviesdami žvakėmis. Vaizdas buvo kraupus – sukežę Chodkevičių sarkofagai, aprūkusios sienos, į aplūžusius karstus sukrauti kankinių kaulai. Dar pamenu, kaip brolis pranciškonas Linas perspėjo nesiremti į sarkofagus, jų neliesti – jie vos vos laikėsi. Ypač įsiminė Chodkevičių sūnaus Jono Kazimiero karstelis – mažytis ir visiškai sugriuvęs. Įėjus į Kankinių kriptą stebino gausybė kaulų. Turėjau tokį paprastą fotoaparatą, vadinamąją muilinę, kiek išėjo, tiek stengiausi fotografuoti, nes norėjosi įamžinti istoriją. Vienuolynas tokių nuotraukų neturėjo“, – sakė A. Patamsis.
Anot istorijos entuziasto, nors ir buvo šiurpu, smalsumas nugalėjo. Požemiuose pamatytas vaizdas buvo nenudailinta egzotiška istorija. A. Patamsis paantrino Kretingos parapijos klebonui, kad kankinių kripta atrasta tarpukariu – atliekant bažnyčios pamatų tyrimus. Paklaustas apie miesto istorijose minimus ne tik bažnyčios požemius, bet ir tunelius, A. Patamsis buvo atviras – o kodėl jų negalėtų būti. Ir net jei tai tik legendos – jos Kretingą daro tik įdomesniu miestu.
Diana JOMANTAITĖ-JONAITIENĖ
|
|
