|
|
|
Apie tremtį – jaunimui ir Pasauliui
Kraštietė, buvusi tremtinė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriui jau daugiau kaip 10 metų vadovaujanti 72-ejų metų Dalia Dyrienė ne per seniausiai viešėjo Briuselyje, kur Europos Parlamentas suorganizavo renginį, skirtą Vilties ir gedulo dienai paminėti. „Briuselyje viešėjau ir apie sovietmečio režimo lietuvių tautai padarytą žalą Europos Parlamente kalbėjau europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Pauliaus Saudargo kvietimu“, – kalbėjo D. Dyrienė, neslėpdama, kad jos išsakytos mintys sugraudino ne vieną renginio dalyvį – ašaras braukė ir vyrai. „Papasakojau, kaip mano tėvai buvo ištremti į Sibirą, kaip mūsų šeima ten gyveno ir išgyveno. Po to perskaičiau kelias dešimtis ištremtųjų pavardžių“, – D. Dyrienės pastebėjimu, europiečiams yra sunkiai suvokiama, ką teko išgyventi tremtį patyrusiai lietuvių tautai, dar sunkiau tai suvokti dabartiniam jaunimui. „Turiu nuostatą, kad apie patirtus sovietinio režimo baisumus reikia kalbėti ir jaunimui, ir Pasauliui. Todėl skiriu laiko lankytis mokyklose, bendrauju su jaunimu, pasakoju jiems apie represijas. O jie man ir sako: „O kur tada buvo vaiko teisės?“ – kaip mąsto dabartiniai jaunuoliai ir kaip jiems sunku susigaudyti skaudžiausiose lietuvių tautos istorijos peripetijose, perteikė D. Dyrienė, dažna viešnia ir Kretingoje išlikusioje tėviškėje, kurią prižiūri kartu su broliu Romualdu Beniušiu. Dalios ir Romualdo tėvai – iš Salantų Alkos kilęs Kazys Beniušis ir iš Skuodo rajono Daukšių kaimo kilusi Jadvyga Malūkaitė – susipažino tremtyje: tėvui tada buvo 29-eri, motinai – 22-eji. „Tėvas ir jo brolis Juozas į Sibirą buvo ištremti kaip jauni ūkininkai, mama – kaip partizanų judėjimo dalyvė, ryšininkė“, – D. Dyrienė prisiminė, kad už ryšius su partizanais ir pagalbą jiems senelis Antanas Malūkas gavo 7 metų lagerio ir 5 metus tremties, o tėvai buvo išvežti į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajoną, Malyj Uluj kaimą.
Didžiausias išgyvenimas, kurį gerai Dalia atsimena, – kai, sumaišius tyrimus ir neva motinai diagnozavus tuberkuliozę, iš šeimos buvo atimtas Romualdas. „Tai buvo tokia šeimos tragedija, kad žodžiais apsakyti negalėčiau. Susigrąžinti vaiką padėjo toks gydytojas Vladas Šarka, ištremtas iš Gargždų“, – D. Dyrienė sakė gerai atsimenanti ir kelionę namo, į Lietuvą, kai traukinyje nukrito nuo staliuko ir namo grįžo su parišta lūžusia ranka. Į Lietuvą D. Dyrienė grįžo 5-erių, broliui Romualdui buvo 1,5 metų. Šeima grįžo į Daukšius Skuodo rajone – buvusius šeimos namus išsaugojo Jadvygos sesuo, kuri skubiai ištekėjo ir, kadangi turėjo jau kitą pavardę, tremties išvengė. Pagyvenusi beveik pusmetį Daukšiuose, Beniušių šeima įsigijo nedidelį namelį Palangos gatvėje Kretingoje – dabar per jo buvusią vietą eina Šventosios gatvė. Vėliau gavo žemės sklypą ir namus pasistatė kitur.
„Nors ir buvo išblaškyta, visa mūsų šeima kažkaip sugebėjo susitelkti ir, susitikę Malyj Uluj kaime, dirbo, taupė, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Po Stalino mirties mūsų didelei šeimai leido laikyti karvę, turėjome kiaulių. Močiutė Emilija Malūkienė buvo versli ir apsukri moteris, gebėdavo kai ką ir į turgų nuvežti, parduoti. Žinoma, sunkiausia buvo tik atvykus, bet mes, vaikai, to negalime prisiminti. Atsimenu didžiulius – iki 40 laipsnių – šalčius, tad į lauką ne kasdien mus ir išleisdavo, o jeigu eidavome palakstyti – apmuturiuodavo skaromis. Dar ir dabar turiu vieną išsaugojusi“, – D. Dyrienė sakė, kad Sibire nei jai, nei broliui neteko sunkiai sirgti. Sunkiausia Sibire išgyventi buvo tiems, kurie gyveno po vieną ar neturėjo artimųjų. Tačiau tremtiniai tarpusavyje buvo gana draugiški – ypač padėdavo vienas kitam, sugrįžę į Lietuvą. D. Dyrienės prisiminimuose – kaip trijų kambarių namelyje Palangos gatvėje vienu sykiu gyveno net 14 žmonių: „Kai tik vasara – čiužiniai ant grindų ir jau mes, vaikai, ant jų suguldyti. Per mūsų trobą tiek žmonių praėjo... Šnekos daugiausia – apie tremtį, bet svarbiausia, kad niekam nebuvo jokios minties pykti, nesutarti – žmogus sugrįžo, vadinasi, reikia jam padėti.“
Dalia ir Romualdas augo išskirtinai patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, ir Vasario 16-oji šeimai buvo ypatinga šventė. „Mama visą gyvenimą buvo disidentė, dalyvavo pasyviajame pasipriešinime. Ji – „45 pabaltijiečių memorandumo“ signatarė, Lietuvos Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės talkininkė“, – D. Dyrienė pasidžiaugė, kad mamai Jadvygai Malūkaitei-Petkevičienei Kretingos muziejuje yra skirta ekspozicija, kurioje saugomi ir apdovanojimai už nuopelnus Lietuvos laisvei. Agronome dirbusi, o praėjusio amžiaus 9-deš. pabaigoje įsitraukusi į Atgimimo judėjimą, pradėjusi, kaip pati sakė, politikuoti ir tai daranti iki šiol, pašnekovė prisipažino neturinti dėl praeities jokių nuoskaudų. Tačiau pripažino – apie sovietinio režimo padarytą žalą reikia kalbėti, aiškinti, priminti. „Jeigu to nedarysime – žmogus nežinos savo tautos istorijos, kuri padeda susiorientuoti ir dabartinėje situacijoje, atskirti melagienas, nepatikimą informaciją ir propagandą“, – įsitikinusi D. Dyrienė.
--- Europos Parlamentas jau penktą kartą oficialiai paminėjo masinius sovietų vykdytus trėmimus iš Vidurio ir Rytų Europos. Per renginį buvo skaitomos ištremtųjų pavardės, pagerbtas jų atminimas. Minėjimas vyko Solidarumo aikštėje prie Parlamento. Renginį atidarė Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola, jame dalyvavo ir pavardes skaitė įvairių ES valstybių europarlamentarai, šių šalių ambasadų ir diasporos bendruomenių atstovai. Per minėjimą buvo skaitomos sovietų režimo prievarta iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Moldovos, Vengrijos, Vokietijos, Baltarusijos ir Sakartvelo ištremtų žmonių pavardės. --- Kretingos apskrityje 1941 m., 1945–1952 m. buvo ištremta 930 šeimų, arba 3 tūkst.
|
|
