|
|
|
Ėgliškių-Andulių piliakalnio paslaptys: ar tikrai jis – Kretingos pradžių pradžia?
Kasmet, švęsdami Kretingos miesto šventę, švenčiame ir jo gimtadienį – šiemet mūsų miestui sukanka 772-ji metai, kai jis pirmąkart buvo paminėtas raštuose. Tačiau Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas tvirtino, kad Kretinga gimė gerokai anksčiau – tai patvirtina archeologų tyrinėjimai, ypač – pastarųjų metų, atlikti kraštiečio archeologo dr. Edvino Ubio išvien su Klaipėdos universiteto mokslininkais. Taigi Kretingos pradžių pradžia – ne mūrinis miestas prie Akmenos, o teritorija į kairę už dabartinių Bajorų su Ėgliškių-Andulių piliakalniu. Romantiškoji versija apie įkūrėją „Po nepriklausomybės prasidėjo miestų ir miestelių gimtadienių paradas – kiekvienas jų siekė įrodyti, kuris yra senesnis. Kiekvieno miesto ar gyvenvietės gimtadienis siejamas su pirmuoju jo vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose: taigi, pagal tai seniausia gyvenvietė Lietuvoje yra Apuolė, pirmąkart paminėta 854 m., o jauniausias miestas – Visaginas, įkurtas 1975-aisiais“, – akcentavo istorikas. Tačiau, jo žodžiais, miestų istorijos šaknys – gerokai gilesnės. Archeologiniai tyrimai, atlikti Kretingos P. Bizausko gatvėje rodo jau IV–II tūkstantmečiais pr. Kr. buvus neolito gyvenvietę. O už Bajorų Valėnų link, prie dabartinės degalinės, rastas II–I tūkstantmečio pr. Kr. pilkapynas. Ilgainiui Ėgliškių–Valėnų teritorijoje susiformavo ištisas gyvenamasis – gynybinis, ūkinis, dvasinis – centras. Jį J. Kanarskas ir laikytų Kretingos pradžia, ir apie tai išsamiai aprašė savo 2018-aisiais išleistoje knygoje „Kretingos istorijos bruožai“. „Ten reikėtų ieškoti ir istoriko Teodoro Narbuto aprašytos legendinės miesto širdies – Grutingos, arba Grutingeno, pilies. Legendiniu jos įkūrėju laikomas per didįjį tautų kraustymąsi IV–VII a. į šias žemes atkakęs gotų karalius Armonas iš Grutingų giminės, per vieną žygių su savo kariauna apsistojęs šiose apylinkėse. Kraštovaizdis jį sužavėjęs, todėl nusprendęs čia pasistatyti tvirtovę, kurią protėvių garbei pavadino Grutinga. Pilis, manoma, buvo tarp dabartinės Kretingos ir Kretingalės ant Ėgliškių piliakalnio. Jei tai būtų patvirtinta rašytiniais šaltiniais, Grutinga (iš to kilo ir tikrasis Kretingos pavadinimas) būtų gerokai senesnė už Apuolę“, – įsitikinęs J. Kanarskas. Genealogijos pradžia – pilkapiai J. Kanarsko manymu, 1253 m. balandžio 4-oji, kai Kretinga buvo pirmąkart paminėta Kuršo vyskupo Henriko privilegijoje, yra Kretingos miesto krikšto diena. O 1609-ųjų sausio 23-ioji – diena, kai augančiam miestui „įteiktas pasas“ – įkurtas Karolštatas, ir miestiečiai gavo visas europietiškas – savivaldos, prekybos – teises, kurias išlaikė iki 1795-ųjų, paskutinio Abiejų tautų Respublikos padalinimo. Tačiau Kretingos gimimas veda gerokai giliau, į tolimą praeitį. Miesto priešistorė yra geografiškai patogioje vietoje susiformavęs Ėgliškių-Andulių archeologinių paminklų kompleksas. Seniausias jų yra Šlažių pilkapynas – buvusi kalva tarp dabartinės Klaipėdos gatvės ir Akmenos upės, kelio į Triušius kairėje pusėje, kur dabar – rekultivuotas karjeras. Jame rasti 5 pilkapiai – pomirtiniam gyvenimui supilti būstai su akmenų konstrukcijomis, nedegintų žmonių palaikais, žalvario daiktais ir puodų šukėmis. Tai – ir ankstyviausi Lietuvoje žalvario amžiaus kapai, datuojami II–I tūkst. prieš Kristų. Pilkapynai pasakoja apie senųjų apylinkių gyventojų gyvenseną, buityje naudotus įrankius ir namų apyvokos daiktus. Jų radiniai liudija, kad žmonės jau pažinojo žalvarį, kurį gaudavo iš Skandinavijos ar Vakarų Europos prekybos keliais upėmis ir jūra. Archeologiniai tyrinėjimai taip pat liudija, kad Kretingos apylinkių gyventojai vieni pirmųjų Lietuvoje išmoko išgauti geležį iš vietinės balų rūdos.
Gynėsi iš dviejų gretimų pilių Labiausiai šiame regione ištyrinėtas yra gerokai vėlesnio laikotarpio – II a. pabaigos–III a. pradžios bei VII–XII a. kuršių laidojimo paminklas – Ėgliškių-Andulių kapinynas, kuriame aptikta per 850 kapų. Svarbiausius tyrinėjimo darbus jame atliko Klaipėdos universiteto archeologai, vadovaujami dr. Audronės Bliujienės. Yra žinoma, kad gausi bendruomenė I–IV amžiuose gyveno į šiaurę nuo kapinyno, atviroje senovės gyvenvietėje: statėsi stulpinės konstrukcijos vienos patalpos 3–4 m x 4–5 m dydžio būstus su ugniakuru viduryje. Pasak J. Kanarsko, IV–VII amžiais įvykęs didysis tautų kraustymasis pasiekė ir Lietuvos pajūrį: atvykusios klajoklių germanų gentys asimiliavosi su vietos gyventojais – taip susiformavo kuršių gentys, o Kretingos piliavietė priklausė kuršių Mėguvos žemei. Gyventi atviroje gyvenvietėje tapo nesaugu, ir prie Babrūnės upelio į Akmenos-Danės slėnį įsiterpiančioje kalvoje, ties dabartiniais Valėnais, bendruomenė įsirengė įtvirtintą gyvenvietę – piliakalnį, į kurį rinkdavosi gintis priartėjus priešui. Dažnėjant vikingų ir kitų priešų antpuoliams, kuršiai įrengdavo naujus piliakalnius, stiprino savo pilis. Taip II tūkst. pradžioje į šiaurę nuo Valėnų piliakalnio atsirado Ėgliškių-Andulių piliakalnis, kuris ir tapatinamas su XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minima Kretingos pilimi. Tirdami piliakalnį, atkuria pilėnų gyvenimą Ėgliškių-Andulių piliakalnis buvo ovalo formos, 60 x 40 m dydžio, iš šiaurės rytų ir rytų puslankiu apjuostas 70 m ilgi gynybiniu pylimu ir apsauginiu grioviu priešais jį. Viršuje stovėjo medinė gynybinė siena. Pastačius naująją pilį, Valėnų piliakalnis X–XIII a. tapo visos bendruomenės avangardine gynybine pilimi: jos įgulos užduotis buvo pasitikti ir nublokšti priešą, kad pagrindinės Ėgliškių pilies gynėjai ir gyventojai galėtų pasirengti ilgalaikei gynybai. „Piliakalnį Ėgliškiuose, kaip ir kitose vietose, mūsų protėviai įsirengė ant natūralios kalvos, kurią paaukštino ir įtvirtino, rankomis kasdami apsauginius griovius, iš laukų ridendami riedulius“, – akcentavo daugiau kaip dešimtmetį besidomintis, o pernai archeologinius žvalgomuosius tyrimus naujais radioanglies matavimo metodais atlikęs archeologas E. Ubis, kurio komandoje dirbo ir jo žmona archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė bei Klaipėdos universiteto studentai ir kolegos. Šį piliakalnį jau gerokai anksčiau tyrinėjo kretingiškis kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, 2003 m. – kretingiškių muziejininkų, vadovaujamų šviesaus atminimo Donato Butkaus, komanda. Piliakalnyje buvo aptikta grindinių liekanų, lipdytos ir žiestos keramikos šukių, žalvario segės fragmentas. „Tačiau ankstesni tyrimai neleido chronologiškai ir tiksliai nustatyti pilies apgyvendinimo etapų ir sąsajų su gerai ištyrinėtu gretimu kapinynu. Pernai ištyrėme perspektyviausią 2 x 5 m dydžio piliakalnio perkasą, ir iš jos gausiai paėmėme mėginių, kuriuos pristatėme ištirti į laboratoriją. Taip pat aptikome per 100 keramikos ir 2 metalo dirbinius – peilio ir ylos fragmentus. Naujausi moksliniai metodai leido nustatyti 2 piliavietės gyvavimo etapus: IX–X a. ir XI–XII a. Labiausiai pažeistas buvo XIII a. sluoksnis, nes šalia gynybos prie pilies vyko ir ūkinis gyvenimas: žmonės sėjo, augino ir ardami pažeidė kultūrinius sluoksnius. Pagal sėklas grunte identifikavome, kad žmonės tuo laiku augino rugius, kviečius ir avižas“, – vaizdingai senųjų pilėnų gyvenimą piešė E. Ubis.
Sudegino besiginančius pilėnus Kryžiuočių ordinui pasidalijus pajūrio žemes ir 1252 m. pradėjus jų krikštą, kraštui administruoti pastatė Memelburgo (Klaipėdos) pilį, iš kurios ir puldinėjo kaimynines žemes. Kretinga buvo priskirta Klaipėdos šv. Mikalojus parapijai. J. Kanarskas akcentavo mūsų miestui itin svarbią datą – 1263 m., kada įvyko Kretingos mūšis, turėjęs įtakos čia gyvenusių protėvių likimui. Ėgliškių pilis buvo priešakinė tvirtovė, ir, kryžiuočiams besibraunant iš Klaipėdos, pirmą kartą kretingiškiai, vadovaujami Veltūno, kuris žuvo mūšyje, laimėjo. Tačiau antrąkart vokiečiai sutelkė pajėgas, įsibrovė klasta, kretingiškių kariai pateko į pasalą, – tuomet vokiečiai užėmė Kretingos pilį ir ją sudegino su visais žmonėmis. Nuo 1263-iųjų Kretingos pilis nustojo egzistuoti. Taip baigėsi kuršiškasis Kretingos istorijos etapas ir prasidėjo žemaitiškasis etapas. „Mes žinome Durbės, Saulės mūšius, bet apie Kretingos mūšį prieš Kryžiuočių ordiną, jo svarbą sulaikant ordino skverbimąsi į kuršių žemes, per mažai kalbama. Siūlyčiau per Kretingos miesto šventę daugiau dėmesio skirti mūsų pilėnams“, – tvirtino J. Kanarskas. Kompleksas tebedomina mokslininkus Vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose minimas Kretingos dvaras ir valsčius su žemėmis nuo Bajorų iki Tintelių. Nuo 1572 metų Kretingos kaimas kartu su visais valstiečiais pateko privačion nuosavybėn – juos įsigijo grafas Jonas Jeronimas Chodkevičius, o jo sūnus Didysis Lietuvos kariuomenės etmonas Karolis įkūrė mūrinį miestą ir pavadino jį savo vardu – Karolštatu. Radinių turtingas Ėgliškių–Andulių kompleksas jau nuo XIX a. traukė vokiečių mokslininkus tyrinėtojus: 1895 m. ūkininkas M. Broszeitis, dirbdamas savo žemę, rado pirmuosius radinius ir išsiuntė juos į Berlyno Karališkojo etnologijos muziejų ir sudomino vieną jo vadovų Alfredą Giotzę. Kapinyno tyrinėjimo darbus šiandieną tęsia Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorės Audronės Bliujienės komanda, bendradarbiaujanti su Kretingos muziejumi. Tačiau ilgai nebuvo tiksliai žinoma, kurgi stovėjo senoji Kretingos pilis: jos ieškota Kretingsodyje ant vadinamosios pilalės, kuri buvo sulyginta, tiesiant geležinkelį ir statantis „Akmenos“ sodininkų bendrijai. Manyta, gal buvusi ant Pelėdos kalno dabartinėje Birutės gatvėje, kol 1972 m. I. Jablonskis archeologiniais kasinėjimais ją identifikavo Ėgliškiuose. Ten jau anksčiau Karaliaučiaus universiteto profesorius Adelbertas Becenbergeris manė buvus VIII– IX a. supiltą piliakalnį, o greta – alkakalnį ir Kretingos pilį, skirtą besibraunantiems vikingams sulaikyti. Giliau į mokslines Kretingos miesto pradžios paieškas nuvedė E. Ubis, patvirtindamas šio piliakalnio svarbą: „Bet kokiu atveju Ėgliškių-Andulių piliakalnis yra ta vieta, kuri pirmąkart šaltiniuose pavadinta Kretingos vardu. O čia gyvenusi bendruomenė, pagal pilkapių ir kapinynų tyrinėjimus, buvo gausi ir svarbi visame Baltijos jūros regione – ji palaikė glaudžius ryšius su skandinavais, kontaktavo su kitomis šalimis. Ši vietovė buvo svarbus kuršių administracinis ir karinis vienetas“.
|
|
