|
|
|
Dvylikametė Auksė save realizuoja būdama scenoje
Auksė Gedvilaitė – dvylikos metų mergaitė, kilusi iš Kretingos rajono, Kurmaičių kaimo, kuri jau dabar ryžtingai žengia į ryškiomis šviesomis apšviestą sceną. Nors dar jauna, ji žino, ko nori: dainuoti, vaidinti ir dalintis savo emocijomis su publika. Meilė muzikai atsirado natūraliai Scena jai – ne tik pomėgis, bet ir vieta, kurioje ji jaučiasi tikrai gyva. Pirmieji pasirodymai, pavyzdžiui, respublikiniame dainų konkurse „Dainų dainelė“, ne tik suteikė pasitikėjimo, bet ir padovanojo jai ypatingą patirtį – jausmą, kad gali būti išgirsta ir įvertinta už tai, ką patinka daryti. Tai, kas prasidėjo kaip vaikiška svajonė, pamažu tampa rimta kelione kupina iššūkių, laimėjimų ir tikros meilės scenai. Auksės kelionė į sceną prasidėjo netikėtai – be didelio plano ar išankstinio pasiruošimo. Ji paprasčiausiai pasidavė vidiniam norui dainuoti ir išreikšti save. „Tai nebuvo primesta veikla – veikiau natūralus vidinis balsas, kviečiantis kurti, dainuoti ir būti matomai“, – tikino Auksė. Ji prisiminė, kaip mokykloje buvo pastebėta pedagogų, o vėliau pakviesta pasirodyti renginiuose. Nors pradžioje jautėsi kukliai, netrukus suprato – scena jai artima. Tai tapo savotiška jos erdve, kurioje gali būti savimi. „Dainų dainelė“ – įkvėpimas Viena ryškiausių Auksės patirčių – pasirodymas respublikiniame dainų konkurse „Dainų dainelė“. Šis konkursas jai tapo tikru proveržiu – tiek emociniu, tiek kūrybiniu. „Tuomet laimėjau šį konkursą ir dovanų gavau planšetinį kompiuterį, kas mane dar labiau skatino tuo užsiimti“, – patirtimi dalijosi A. Gedvilaitė. Kurmaitiškė iki šiol prisimena, kokie žodžiai skambėjo jos galvoje, išgirdus, kad ji laimėjo konkursą: „Oho, aš tikrai galiu laimėti.“ Tačiau svarbiausia jai buvo ne prizas, o – patirtis. Ji jautėsi įvertinta už tai, ką jai labai patinka daryti – dainuoti. Šis pasirodymas, kuriame vilkėjo įsimintiną suknelę, įsirėžė į atmintį taip stipriai, kad tą suknelę saugo iki šiol, kaip simbolį pirmosios scenos ir pirmųjų pergalių. Didžiausias palaikymas – šeimoje Kiekvieną kartą prieš žengdama į sceną Auksė jaučia, kad nėra viena. „Nors jaudulys spaudžia krūtinę, žvilgsnis į mamos ar tėčio akis padeda susitelkti ir nurimti. Jie visada šalia – žino, kada pakalbinti, o kada tiesiog palaikyti už rankos. Tėtis ramiai paguodžia, mama apkabina, o jų buvimas šalia tarsi tyliai sako: „Tu gali“, – kalbėjo A. Gedvilaitė. Palaikymo ji sulaukia ne tik iš tėvų, bet ir sesers. Ji nerimauja, kad Auksei viskas pavyktų per pasirodymą. „Ne kartą jos akyse esu išvydusi ašaras, kai dainuoju ar vaidinu“, – gražiomis akimirkomis pasidalino dvylikametė. Pašnekovė tikino, kad jai šeimos palaikymas – labai svarbus. „Gera žinoti, kad ir kas nutiktų, mano artimieji mane palaikys tiek scenoje, tiek už jos ribų“, – sakė ji. Dainavimas ar vaidyba? Nors Auksė daug kalba apie dainavimą, ji taip pat aktyviai dalyvauja Kretingos rajono kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ veikloje. Paklausta, kuri veikla jai artimesnė – dainavimas ar vaidinimas – ji nesirenka. Abu keliai jai vienodai svarbūs ir artimi širdžiai. Šiuo metu kurmaitiškė vaidina viename kolektyve, tačiau labiausiai norėtų kuo daugiau pasirodymų ir spektaklių, kur galėtų išreikšti save tiek balsu, tiek emocijomis. „Scena – mano gyvenimo dalis, kurią noriu gilinti ir auginti“, – kalbėjo A. Gedvilaitė. Svajonės ir tikslai Auksė turi labai aiškius tikslus. Ji nori toliau dalyvauti „Dainų dainelėje“, norėtų suvaidinti daugiau spektaklių, o ateitį drąsiai sieja su scena. Nors ji dar tik dvylikos, jau dabar aktyviai dalyvauja užklasinėje veikloje ir geba viską derinti su mokslais – jos pažymių vidurkis – 10. Laisvalaikiu Auksė mėgsta keliauti su šeima, būti gamtoje, eiti į žygius, bendrauti su draugais. Visa tai ją papildo kaip asmenybę, kuri mokosi, auga ir tik dar labiau stiprina savo meilę scenai. Tai mergaitė, kuri turi ne tik svajonių, bet ir valios jas įgyvendinti.
Vakarė KANIAVAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
