Improvizacija – tai žmogaus gebėjimas išgyventi, prisitaikyti ir kurti

Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Dmitrij Golovanov įsitikinęs, kad improvizacija, kaip ir muzika, buvo, yra ir bus gyvybiškai svarbi žmonijai.

Lankydamasis Kretingoje Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Dmitrij Golovanov kartu su saksofonininku Janu Maksimovič dalyvavo seminare „M. K. Čiurlionio kūrybos įtaka mūsų mąstysenai“, kurį inicijavo Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja, džiazo festivalio „Kretinga Jazz“ sumanytoja Rūta Šulskienė. Svečiai Kretingos rajono kultūros centre surengė koncertą „Paskui Čiurlionį“, o džiazo atlikėjas, kompozitorius, pedagogas D. Golovanov su „Smilčių“ skaitytojais pasidalino savo mintimis apie muziką, džiazą ir improvizaciją.

– Kodėl improvizacija yra aktuali šiuolaikiniame skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto pasaulyje?

– Manau, improvizacija yra ir bus aktuali visuose pasauliuose, kokie jie bebūtų. Improvizacija bus reikalinga, nes tai žmogaus gebėjimas išgyventi, prisitaikyti ir kurti. Kurti aplinkybę aplink save, kurti savo gerovę, fantazuoti ir kurti savo viziją. Žmogus improvizuoja nuo pat vaikystės – bet kuris vaiko melas jau yra improvizacija. Žinoma, nenoriu sureikšminti melo ir jam suteikti teigiamų dalykų, bet vis dėlto toje melo koncepcijoje yra ir labai gražių kūrybinių dalykų. Kai vaikas ima kažką projektuoti, pasakoti tai, ko nebuvo, jis mato tam tikrą istoriją, susieja įvykius į grandinę – tai yra improvizacija. O jei vaikas, tuo tikėdamas, priverčia ir kitus patikėti – tai jau kūryba. Improvizacija – tai žingsnis į priekį, tai yra fantazija, įsivaizdavimas, jei esi vienas, o jei scenoje ar pokalbyje būname dviese ar daugiau, improvizuodami mes jau turime pagarbiai taikytis vienas prie kito, neslopinti vienas kito ir atsižvelgti į bendrą visumą.

– Improvizuojant keliese dažnai iškyla dilema – kas yra svarbiau: klausytis kito ar grojant išsakyti savo viziją?

– Manau, kad improvizacija, tai būtų džiazo ar bet kuri kita, moko bendravimo meno, moko turėti ir išlaikyti savo mintį, ją vystyti, turėti savo viziją ir mokėti ją pritaikyti prie tam tikrų aplinkybių ar nuomonių, kartais, jei reikia, mokėti pastovėti už save ir atstovėti puolimą, ginčą ar diskusiją, o kartais netgi diskusijos eigoje suprasti, kad pasikeitė ar buvo papildyta nuomonė.

– Kas Jums yra muzika?

– Man muzika yra savęs tobulinimo priemonė. Improvizuodamas aš jaučiu, kad tampu kitoks, aš augu ir atrandu daugybę naujų dalykų. Improvizacija, kaip ir muzika, buvo, yra ir bus gyvybiškai svarbi žmonijai.

– Ar tiesa, kad Jūs muzikoje ir plečiatės, ir gilėjate?

– Absoliučiai taip.

Džiazo atlikėjas, kompozitorius, pedagogas Dmitrij Golovanov (kairėje) kartu su saksofonininku Janu Maksimovič, dalyvavo seminare „M. K. Čiurlionio kūrybos įtaka mūsų mąstysenai“ bei Kretingos kultūros centre surengė koncertą „Paskui Čiurlionį“.

– Ar improvizacija būdinga tik džiazui?

– Galbūt tai yra šiek tiek stereotipas, kad improvizacija būdinga tik džiazui, o kitoje muzikoje jos nėra. Kitoje muzikoje irgi jos yra – juk kiekvienas tą patį kūrinį gros skirtingai. Tarkime, akademinėje muzikoje, kur vaikai mokosi iš natų, su tam tikru mokytojo požiūriu įmanoma atverti tas natas ir leisti vaikams groti tai, ką jie nori ir jaučia. Jei vaikas kūrinyje pakeičia vieną natą ir jam tai atrodo gražu ar taip norisi, tebūnie tai nebe, tarkime, Bacho kūrinys, o Bacho ir per brūkšnelį to mokinio kūrinys, aranžuotė. Jei žmogus nori kažką padaryti, pakeisti, labai svarbu ne stabdyti to, o paskatinti.

– Ar daug drąsos reikia improvizacijai?

– Daug kas nedrįsta improvizuoti, netgi prašomi vaikai nedrįsta, sako: mes nežinome, ką ir kaip groti. Mano manymu, reikėtų juos paskatinti bandyti, neakcentuojant klaidos, o pabrėžiant drąsą, bandymą išmėginti patį procesą. Čia kaip ir mokantis važiuoti dviračiu. Pradėjus mokytis juk ne iš karto pavyksta, dauguma krenta, ir kiekviena mama ar tėvas žino, kad jų vaikas, kol išmoks važiuoti, turės ne sykį nuo dviračio nukristi, todėl bijo. Bet tuo pačiu visi žino, kad, norint išmokti, – reikia bandyti. Ir taip vis bandant vaikas ima atrasti važiavimo dviračiu malonumą, jausti pasididžiavimą savimi. Taip pat ir džiaze – jei skatiname vaikus improvizuoti ne siekdami rezultato, o skatindami mėgautis procesu, palaikydami jį procese, tada ta improvizacija įgyja visiškai kitokią prasmę. Kūryba yra rezultatas, o improvizacija – procesas.

– Vadinasi, reikia skatinti jaunimą nebijoti improvizuoti?

– Taip, reikia skatinti, kad nebijotų kurti kartu su bendraminčiais, draugais, negožiant vienas kito ir neužslopinant savęs. Reikia pamėginti visiems kartu piešti paveikslą ir pamatyti, kad viskam užtenka erdvės.

• Rašyti komentarą (0)