Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ režisierė Auksė Antulienė įsitikinusi, kad „Aukso paukštė“ – apdovanojimas visam kolektyvui ne tik už šiandienos pasiekimus. „Tai – apdovanojimas ir tiems, kurie kūrė mūsų teatro istoriją.“

Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrą „Atžalynas“ pasiekė gera žinia – Lietuvos nacionalinis kultūros centras kolektyvą ir jo vadoves vyriausiąją režisierę Auksę Antulienę ir režisierę Karoliną Moncevičienę nominavo aukščiausiu mėgėjų meno apdovanojimu „Aukso paukštė“. Į Kretingą ji atskris balandžio 6 d. 14 val., ir šia proga atžalyniečiai kviečia ne tik pasigrožėti apdovanojimų ceremonija, bet ir įvertinti naujausią „Atžalyno“ darbą – premjerinį spektaklį „Pienių vynas“ pagal Rėjų Bredberį.

„Kamerinį šio spektaklio variantą išbandėme gal prieš 10 metų. Dabar į sceną jis sugrįžta kitokiu formatu – „Pienių vyną“ perkėlėme į didžiąją salę, jaudinamės, ar mums pavyko“, – „Atžalyno“ vyriausioji režisierė A. Anutlienė į „Aukso paukštės“ apdovanojimą kuo nuoširdžiausiai kvietė ne tik dabartinius „Atžalyno“ vaikus ir jaunuolius, bet ir tuos, kurie teatro dalis buvo nesvarbu prieš kiek metų – svarbu tai, kad jie buvo atžalyniečiai, buvo kartu bendrystėje ir scenoje.

„Šis apdovanojimas – tai apdovanojimas visam kolektyvui. Šis pasiekimas – įvertinimas už keliolikos metų darbą, tiems, kas šiandien lanko „Atžalyną“ ir tiems, kurie kūrė šio teatro istoriją“, – kalbėjo A. Antulienė, dirbti į „Atžalyno“ teatrą atėjusi 1996-aisiais, ir jau daugiau kaip 10 metų ji – vyriausioji teatro režisierė. Pašnekovė neslėpė, kad gauti apdovanojimą – didelis džiaugsmas, bet tuo pačiu – didelė atsakomybė ir įpareigojimas. „Vadinasi, teks daug dirbti, kad išsaugotume išreikštą pasitikėjimą mumis“, – pastebėjo kolektyvo vadovė.

Tęsdama mintį, ji teigė, kad „Aukso paukštė“ nėra atlygis vien už vaidinimą scenoje ir už pastatytus spektaklius: „Tai – ir kasdienio darbo, renginių, festivalių, kuriuos mes organizuojame, miesto renginių, kuriuose dalyvaujame, projektų ir visų kitų pasiekimų įvertinimas. Mus pastebėjo, ir tai išties džiugina.“

Ne kiekvienas gal ir susimąstytų, kad vaikų, jaunimo teatras visada išgyvena didžiulę kaitą, ir tai yra vienas didžiausių iššūkių režisieriams. „Suaugusiųjų mėgėjų teatre aktorius gali vaidinti ir 15, ir 30 metų, o vaikų teatre tai neįmanoma. Vaikai baigia mokyklą, vadinasi, palieka ir teatrą. Antra, yra vaikų, kurie, ieškodami savęs, truputį pabuvoja teatre ir išeina savęs išbandyti kitur, – A. Antulienė sakė, kad atėjus naujokams visada tenka panaikinti tam tikrą trintį, nes vaikai susirenka iš skirtingų klasių, mokyklų, tad režisierėms tenka pasukti galvą, kaip sulipdyti kolektyvą, grupę. – Profesionalūs aktoriai gali užkulisiuose peštis ir scenoje vaidinti meilę. Mums vargu ar pavyktų taip, todėl turime gyventi kaip viena didelė šeima, palaikyti vieni kitus.“

Kad ta šeima užgimtų, teatre pradedama nuo teatrinių žaidimų, etiudų, po kurių einama premjerinio spektaklio link – vaikų ir jaunimo teatro specifika leidžia per metus sukurti vieną premjerą. „Atėjus naujai grupei, režisierius negali pasakyti, kad štai, statysime pjesę. Režisieriui tenka susivokti, kokie tai vaikai, kokios jų galimybės, medžiaga, kurią pasiūlai, turi vaikams patikti – taip teatras tampa lėtas, neskubus procesas, dirbti yra gera ir malonu. Buvo, kad prieš „Pienių vyną“ siūliau vieną, kitą kūrinį, pritarimo nebuvo. Tačiau už „Pienių vyną“ visi pasisakė vienbalsiai“, – kalbėjo režisierė, kuri yra ir šios pjesės scenarijaus autorė.

Šiuo metu teatro vadovė ir kolektyvas, kurį lanko apie 40 vaikų ir jaunimo, gyvena jaudulio ir nerimo nuotaikomis: spektaklio premjera, „Aukso paukštė“ ir prieš akis – didžiulis NEATA – Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų aljanso – jaunimo teatrų festivalis.

Atžalyniečiai – tai didelė ir jauki šeima, kurioje patiriami patys įvairiausi jausmai.

Režisierė paaiškino, kad ji šiame aljanse atstovauja Lietuvai, aljansą sudaro trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, taip pat Švedija, Norvegija, Suomija, Danija, Islandija ir Farerų salos. Aljansas daugelį metų vis kitoje valstybėje rengdavo suaugusiųjų mėgėjų teatrų festivalius. „Tapusi Lietuvos atstove, iškėliau idėją, o kodėl nesurengus festivalio vaikams ir jaunimui. Prieš dvejus metus Suomija pakvietė į kūrybinę laboratoriją, o mes būsime pirmieji šiame regione, surengę aljanso vaikų ir jaunuolių mėgėjų teatro festivalį“, – A. Antulienės pastebėjimu, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga, Nacionalinis kultūros centras festivalį „Atžalynui“ surengti patikėjo greičiausiai dėl sukauptos patirties rengiant tarptautinį festivalį „Atžalyno scena“, kuris vyksta kas dvejus metus. Į NEATA festivalį turėtų atvykti 7 valstybių teatrai.

O laukdama „Aukso paukštės“ apdovanojimo ceremonijos, A. Antulienė sakė gyvenanti nekantrumu pamatyti tuos, kurie ilgiau ar trumpiau su ja kartu buvo „Atžalyne“, kūrė spektaklius, organizavo renginius, kūrė teatrą ir gerą jo atmosferą. Po apdovanojimų ir premjeros visų ji laukia tradicinėje „Atžalyno“ arbatinėje, kad dar kartą kiekvienas patirtų tą gerą jausmą, ką reiškia gyventi draugiškoje didelėje šeimoje, būti gerais šeimininkais per festivalius, o svarbiausia – dalintis grįžtamuoju ryšiu, kurį atžalyniečiai moka išsaugoti dešimtmečiais.

„Šiemet įžengėme į 46-uosius teatro gyvavimo metus. Tikiuosi, kad jie bus ne mažiau prasmingi negu praėjusieji“, – vylėsi A. Antulienė.

---

1999 m. tuometis Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įsteigė metų nominacijas „Aukso paukštė“ geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams. Tai aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje. „Aukso paukštės“ apdovanojimais siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į mėgėjų meninę kūrybą, jos reikšmę krašto kultūrai, išryškinti ir viešai pristatyti bei pagerbti geriausius metų chorus, folkloro ir šokių ansamblius, teatrus, liaudiškos muzikos kapelas, liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrus, jų vadovus, tautinei kultūrai nusipelniusias asmenybes.

Kretingoje „Aukso paukštės“ apdovanojimus yra pelnę: 2002 m. – „Atžalynas“ (rež. Algimantas Verbutas), 2006 m. – Kretingos kamerinis choras (vad. Tomas Ambrozaitis), Kretingos meno mokyklos šokių kolektyvas „Ratilėlis“ (vad. Živilė Adomaitienė, Asta Paulauskienė), 2008 m. – Kretingos meno mokyklos chorai „Saulainė“ (vad. Violeta Andruškienė ir Eugenija Karkienė) ir 2011 m. – „Smiltė“ (vad. Lilija Bakšanskienė), 2014 m. – Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras (rež. Nerijus Gedminas, Donatas Žilinskas), 2017 m. – Kretingos meno mokyklos liaudiškos muzikos ansamblis (Donatas Merkelis, Danutė Černienė).

• Rašyti komentarą (3)